Va, savaitgalį čia, miške, su vaikais vėl praleidom. Jokių drebančių balsų, varveklių ar maldų grįžti į namus Vilniuje. Išmoko maniškės su statybiniu žvyru ir stogo skarda žaisti, už kiekvieną rastą varžtą po 10 centų iš tėčio gauti. Aišku, biudžetas kenčia, netikėjau, kad jų čia tiek pasėta, bet aplinka švarėja, produktai į apyvartą vėl grįžta.
Nors ryte jau šerkšnas. Minusas aiškus. Tad ir vanduo vidinėje sistemoje, vamzdžiuose užšalo, reikėjo saulės palaukti. Bet čia daugiau mano kaltė, ten su tuo vandentiekiu prigudravau iš nepatirties. Nieko, ne vandens gerti gi čia susirinkom.
Toks namas yra mano vienas geresnių sprendimų statybų pradžioje. Aišku, jį per miškus kažkaip atsivežus į vietą buvo minčių, „tai gal ties tuo ir baikim? Namas kaip ir yra. Dar ir su baldais. Ne palociai, ale tiek mums tų erdvių ir tereikia, gi ne kambary pasėdėt vasarą atvyksti“. Anksčiau, tiesa pasakius, prisižiūrėjęs britiškų detektyvų iš viso maniau, kad tokiuose tik žudikai gyvena. Bet, kol statybvietėje dulkės, čia, atokiau, praėjo mūsų bene geriausia vasara.
Laidoje „Starkus stato“ turėsite galimybę stebėti apleisto namo statybos darbus, iškylančius iššūkius bei išgirsti patarimus, kaip sutaupyti ir atrasti geriausius sprendimus įsirenginėjant būstą.
