„Aš per visą savo gyvenimą šokinėjau nuo teatro prie kino. Tai specifinis darbas. Ir dėl to tiesiog neturi daug galimybių susitikti su mase žmonių. Nebendrauji nei su sportininkais, nei su alpinistais. Aplink, atrodo, vien aktoriai. O yra masė labai įdomių žmonių ir įdomių dalykų. Dabar turiu laimę susipažinti ir pabendrauti su jais. Jie – be galo įdomūs žmonės. Kiekvienas individualus ir man čia didelė laimė“, – apie darbą televizijoje kalba Larisa Kalpokaitė.
Jau kurį laiką moteris veda laidą „Amžius – ne riba“, kurioje žmonės dalijasi savo istorijomis, hobiais ir nutikimais. Aktorė dalijasi, kad tai jai – nauja patirtis, suteikusi ne tik daug žinių, bet ir puikių pažinčių ir išskirtinių emocijų.
„Susipažinusi su naujais žmonėmis semiuosi proto, jėgų ir esu labai dėkinga jiems visiems. Viskam, matyt, turi ateiti savo laikas. Likimas senatvėje suvedė su tokiais žmonėmis, nuo kurių, atrodo, turėčiau nutolti. Man įdomu jų klausinėti, su jais bendrauti ir su jais juoktis“, – su šypsena veide taria moteris.
Pasidalijo širdį veriančiomis istorijomis
Anot pašnekovės, dirbant televizijoje ypač svarbu ne tik klausti, bet ir klausyti. Kiekvienas ateina su unikalia istorija, unikaliu mąstymu ir požiūriu į pasaulį. Kai klausai nuoširdžiai, žmogaus nereikia kamantinėti – jis pats pradeda atsiverti.
„Aš stebiuosi, kad žmonės taip nuoširdžiai pasakoja apie savo gyvenimus, apie savo profesijas ar hobius. Po pokalbių visada išsinešu tik teigiamas emocijas. Tik stebiuosi, kiek žmonės turi stiprybės. Esu susipažinusi su ponia, kuri buvo tremtinė prie Laptevų jūros. Tai tiesiog unikumas, o ne žmogus. Ji išgyveno tokį siaubą, tačiau iš jos sklinda toks gerumas ir optimizmas!.. Visi žmonės man yra ypatingi – ar tai būtų dirigentas, ar alpinistas iš Kauno. Aš džiaugiuosi, kad tokių žmonių yra šalia manęs. Manau, kad tokioje situacijoje, kai pasaulyje vyksta karai, reikia neužsidaryti savyje. Reikia gyventi ir džiaugtis tuo gyvenimu“, – atvirauja ji.
Kartais, klausantis istorijų tenka ir ašarą nubraukti – pasakojimai būna ir jautrūs, ir kupini ryžto ir begalinės drąsos, persmelkiančios bet kokį rūstų veidą.
„Kai susiduriu su kitų žmonių istorijomis, pasineriu visai į kitą pasaulį. Man alpinistai pasakojo, kad gelbėjo kazachų mergaites, tačiau vienos jiems nepavyko išgelbėti. Ji tiesiog sušalo, įkritusi tarp ledynų į 50 metrų gylį. Jie apie tokius dalykus taip kasdieniškai ir paprastai pasakoja. Arba sportininkai – dabar 70-mečiais, kurie sugeba tokius šuolius padaryti. Kas gi jiems trukdo treniruotis... Patys jie norisi bėgti, džiaugtis ir gyventi“, – kalba L. Kalpokaitė.
Ji teigia supratusi, kad kiekvienas iš mūsų galime daryti tai, ką norime. Mus stabdo tik mūsų vidiniai įsitikinimai. „Žmonės – lyg spindintys deimantai, kurie turi daug briaunų. Jį tik reikia pasukioti, kad tinkamas kampas spindėtų, juk kiekvienas esame individualybė.“
Talentas iš vaikystės ir namuose priglausti vaikai
Kadangi jau nebepasirodo ant scenos, aktorė sako, kad iš naujo atrado dainavimą. „Aš visada mylėjau dainavimą. Nuo pat vaikystės aš dainuodavau – vaikų darželyje, pionierių stovykloje, mokykloje. Šiek tiek nustojau dainuoti, kai atėjau į dramos teatrą. Kai Valinskienė (Inga – aut. past.) su Paškevičiumi (Gyčiu – aut. past.) pradėjo dainuoti romansus (o aš juos labai mėgau), pagalvojau: kodėl aš jų negaliu dainuoti? Ir po truptį pradėjau ruošti savo programą. Tačiau suprantu, kad kai Rusija vykdo tokį nusikaltimą, dabar romansams ne vieta“, – apie dainavimą kalba moteris.
Ji sako, kad dainuoti jai tiek pat svarbu, kiek ir vaidinti. Kaip sakė Vytautas Kernagis, „aktorius – tik tuščias puodas, į kurį medžiagą deda dramaturgas“.
„Tik scenoje tu esi tu, nes vaidindamas vaidini ne save, o personažą. Tačiau manęs su personažu niekas nepainioja. Juk aš masę jų esu suvaizdinusi – bjaurių, rėkiančių, šaukiančių. Net vaikai, kurie turi proto negalią, kuriuos mes globojame su vyru, net jie nepainioja. Jie prieina ir pasako: „Labai gerai vaidinate“. Visi labai aiškia atskiria Kalpokaitę nuo personažų. Teatre tu gali pasislėpti už personažo – juk žiūrovui nesvarbu, kokia tavo savijauta ir koks tu esi“, – entuziastingai teigia pašnekovė.
Su vyru Jonu Braškiu aktorė po savo stogu nuolat globoja ir specialiųjų poreikių vaikus. Anot moters, jie itin domisi ir mėgsta vaidybą.
„Mes su vyru specialiųjų poreikių vaikus globojame. Simno rajone jie jie turi savo teatrą. Mums sakė, kad vaikams bus labai didelis džiaugsmas, jeigu mus, aktorius, pamatys. Taigi, dabar mes kiekvienais metais važiuojame pas juos, jie mums atsiunčia laiškus, dėkoja, toks labai įdomus bendravimas. Kiekvienais metais teatro dieną jie paruošia spektaklį. Kasmet jie ir kostiumus siuva, ir pagamina dekoracijas – tiksliau, ten praktiškai viską padaro jų vadovas tie vaikučiai ten nedaug prisideda. Bet užtat jie išmoksta tekstą, jiems labai patinka vaidinti. Per metus jie tą spektaklį paruošia – jiems reikia daugiau laiko, kad išmoktų. Susirenka žiūrovai, kiti vaikai iš Simno mokyklos, mokytojai, Simno bendruomenė, mokyklos direktorius, meras, taigi, ateina daug žmonių ir žiūri spektaklį“, – pasakoja ji.
Pokalbį su Larisa Kalpokaite galėsite pamatyti ir šį trečiadienį.
„Gero vakaro šou“ – trečiadieniais, 19.30 val. per TV3!
