„Skardus rugsėjo pirmosios varpelis jau šaukia į rudenėjančias klases...“ Nežinau, kaip jums, bet man, prisiminus tokias iki koktumo įkyrėjusias frazes, net ir smagiausi mokyklinių metų prisiminimai nuskardena kažkur toli toli, ten, kur nėra nei varpelio, nei klasių.
Kas tiko droviems ir sutrikusiems pirmokėliams buvo atkakliai bandoma užtempti ir ant išstypusių septintokų, ir ant subrendusių vienuoliktokų pečių. O su kiekvienais metais mokykliniai lūkesčiai, viltys ir nuotykiai vis keitėsi. Tiesą sakant, jie tik linksmėjo. Ir dabar, kai tos rudenėjančios mokyklos durys jau užvertos daugiau nei dešimtmetį, rugsėjo pirmąją atmintin išplaukia tik pačios linksmiausios akimirkos. Netgi tos, kurias išgyvenant realiu laiku anaiptol nebuvo linksma.
Taigi palikime dvasingo patoso kupinas eiles pirmokams ir galbūt ašarą braukiantiems dvyliktokams, naiviai tikintiems, jog ši rugsėjo pirmoji – paskutinė kaip nors susijusi su mokykla (ak, kaip jie klysta nė nenumanydami, kiek jausmų ir vėl sugrįš po septynerių, dešimties ar dvidešimt metų, kai į pirmą klasę lydės savo dar tokias mažas, rodos, vos iš vystyklų išaugusias atžalas). Prisiminkime šiandien mokyklą. Ir prisiminkime ne graudžiai, o linksmai!
Mokykla – paradoksali vieta
Ne veltui daugybė garsių žmonių ją lygino ne su mokslo žinių šventove, o su... įvairiomis kitomis vietomis. Pavyzdžiui, kalėjimu. Tokią paralelę atrado garsus amerikiečių psichiatras Viljamas Glasseris:
Tėra dvi vietos pasaulyje, kur praleistas laikas yra svarbiau už atliktą darbą – tai mokykla ir kalėjimas.
Mokykloje ne tik pasisemiama žinių, bet ir pradedama jomis persisotinti. Veikiausiai todėl Albertas Einšteinas ir ištarė savo garsią frazę:
Tai stebuklas, kad smalsumas išgyvena net gavus išsilavinimą.
Beje, ir pats mokymosi procesas nėra vien tik rožėmis klotas. Populiari komedijų aktorė Phyllis Diller taikliai pastebi:
Pirmuosius dvylika kūdikio gyvenimo mėnesių mes mokome vaiką kalbėti ir vaikščioti. O vėliau dvylika metų mokome jį sėstis ir užsičiaupti.
Štai kodėl jos kolega, komikas iš Anglijos Polas Mertonas, mokyklos motyvą pasirenka savo neva siaubingam gyvenimui apibūdinti:
Jei pasakysiu, kad mano mokykliniai metai buvo patys laimingiausi gyvenime, galėsite bent jau numanyti, kokiame košmare gyvenu pastaruosius dvidešimt penkerius metus.
Mokytojas – ne idealas
Ir teatleidžia man gerbiamieji mokytojai, kuriems rugsėjo pirmoji – taip pat kur kas didesnė šventė, nei jų profesinė diena, spalio 5-toji, bet ši profesija taip pat neretai pernelyg sudvasinama ir pakylėjama, kai realybėje jie – tiesiog žmonės, kiekvienas su savo dorybėmis ir trūkumais. Ir ne visi garsūs mokiniai juos mini geriausiu žodžiu. Štai kaip prisimena savo mokytojus kino grandas, režisierius Vudis Alenas:
Mano išsilavinimas – siaubingas. Lankiau mokyklą emociškai nestabiliems mokytojams.
O žodžio kišenėje niekada neieškojęs Markas Tvenas pastebėjo netgi mokyklose veikiantį prietarą:
Kai mokytojas pašaukia berniuką vardu ir pavarde – lauk bėdos.
Tiesa, nenusiminkite, mieli mokytojai. Juk keletas šmaikščių frazių dar nereiškia, kad Jūsų profesija nerimta. O ir būti mokytoju juk visai smagu. Ne veltui nežinomas autorius yra pasakęs:
Būti mokytoju gerai dėl trijų priežasčių – birželio, liepos ir rugpjūčio.
Kaip grūdinosi plienas
Sakoma, mokslo šaknys karčios. Bet jei jas krimstume su kokiu aštresniu padažiuku – gal skonis būtų ir visai neblogas? Juk dažnai gyvenime labiau praverčia ne tai, kiek išmokome, o tai, kaip išmokome mokytis. Galima mokslo žinias kalti, galima kurti, mąstyti ir patiems išvedinėti sudėtingiausias formules ir teoremas, bet kiekvienu atveju bene labiausiai pravers lašelis jumoro – nuo jo, sako, ir atmintis stiprėja, ir mokymosi procesas palinksmėja. Ir, be abejo, visada galima pasiguosti: mokslus krimsti nelengva visiems. Pavyzdžiui, ar galėtumėte patikėti, kad vokiečių poetas, klasikas Heinrichas Heine lotynų kalbos kalimą laikė tuščiu laiko švaistymu? Juk būtent todėl jis pašmaikštavo:
Jei romėnai būtų turėję kalti lotynų kalbą, jie niekada nebūtų radę laiko užkariauti pasaulio.
Jau minėtas aukščiau režisierius Vudis Alenas, pritrūkęs laiko ar valios mokytis sąžiningai, išrado netgi savitą mokymosi sistemą:
„Karą ir taiką“ perskaičiau pagreitintu būdu, per 20 minučių. Tai knyga apie Rusiją.
Beje, ar mokytis seksis, ar ne, be abejo, labai priklauso ir nuo mokytojo, su kuriuo bendrausite. Štai amerikiečių rašytojas ir žurnalistas Kalvinas Trillinas kartą pasiguodėl jog su kai kuriais mokytojais taip ir nerado bendros kalbos:
Matematika man nesisekė – niekaip negalėjau įtikinti savo mokytojo, kad nesuprastų mano atsakymo pažodžiui.
Tikėkimės, kad į mokyklas šiandien išskubėję mūsų pabiručiai jose atras ne tik tas apdainuotas karčias šaknis, bet ir smagų viliojantį jų padažą: nerūpestingus, nuotykių ir pokštų kupinus mokyklinius metus, kuriuos bus malonu prisiminti visą gyvenimą!
Laura Barzdaitienė
