Ramunė DAMBRAUSKAITĖ Šiaulietė Stanislava Korkienė vasario 3-iąją pasitiko 100 metų jubiliejų. Užėjus į svečius mus pasitinka jubiliatės dukra Jadvyga Beconienė. Namus puošia S. Korkienės rankdarbiai ir tvyro jauki atmosfera. O pasiklausius mamos gyvenimo istorijos belieka stebėtis, koks visgi yra stiprus tas žmogus. Gyvenimas – kupinas intensyvaus ir varginančio darbo
Užeiname į jubiliatės kambarį. S. Korkienė guli baltuose pataluose pasidabinusi balta skarele. Jos kaulai nebeatlaiko metų naštos, tad šiandien jai reikia daugiau rūpesčio ir meilės. Dukra J. Beconienė pasakojo, kad mama gimė Šiaulių rajone, Gilaičių kaime. Kilo iš paprastų ūkininkų šeimos, baigė keturias klases. O po jų laukė darbas kaime ir kolūkyje.
„Mama buvo karvių melžėja. Be melžimo dirbo ir sunkius kolūkio skirtus darbus, teko cukrinius runkelius ravėti, valyti, graižyti, ir mašinas nukrauti, dar į fermą eiti rytą, per pietus ir vakare 30 karvių rankomis pamelžti. Ji buvo pirmūnė karvių melžėja, įvertinta piniginėmis premijomis ir padėkomis“, – apie mamos gyvenimą pasakojo dukra, prisimindama, kad ir pati jau būdama pradinuke ėjo pagelbėti mamai. Karves reikėdavo vienai pačiai ne tik pamelžti, bet ir pašerti, pagirdyti, valyti, o namuose laukė savas ūkis, buities darbai – tokia buvo S. Korkienės kasdienybė.
„Jos gyvenimas buvo labai sunkus ir įtemptas darbas. Mama matė daug vargo“, – patikina J. Beconienė. S. Korkienė kilusi iš gausios šeimos: buvo du broliai ir trys seserys. Iš visų liko vyriausioji S. Korkienė ir jauniausias brolis – Antanas Ripinskis, kuriam yra jau 87-eri.
S. Korkienės tėvai pasižymėjo sveikata, nors šimto metų nesulaukė: mama Salomėja Ripinskienė sulaukė 92, o tėtis Kazimieras Ripinskis – 88.
Jubiliatė turi keturis anūkus, gyvenimas taip susiklostė, kad užaugino dvi dukras. O ir anūkai – suaugę, jiems 37, 40 ir dar daugiau metų.
Mokė gerumo ir išminties
J. Beconienė savo mamą 1971 m. iš kaimo pasiėmė gyventi drauge į miestą, norėjosi nors kiek palengvinti jos gyvenimą. S. Korkienė savo miestietišką kasdienybę pripildė įvairia veikla.
„Kai ėmė gyventi mieste, mėgo užsiimti rankdarbiais, skaitydavo, buvo pamaldi, eidavo į bažnytėlę. Ji visuomet buvo labai geras ir šiltas žmogus – nemėgdavo išeiti į kiemą ir plepėti, kai ant suoliuko susėda moteriškės ir apkalbinėja. Ji atrasdavo darbo namuose“, – sakė J. Beconienė.
Dukros teigimu, mama gamindavo valgyti labai skaniai, bet patiekalai buvo kaimiški – iš lašinių, kopūstų, bulvių, kiaušinių.
„Saldumynai jai neegzistuodavo, tik dabar kartais kukliai pasmaližiauja. O iš tikrųjų valgydavo stipriai, be to, buvo tikra gaspadinė ir dvasios žmogus – su ja būti tiesiog malonu“, – sako J. Beconienė.
Pasak jos, mama gyvenimiška patirtimi ir išmintimi dalijosi su savo atžalomis, visada skatino žmogui bėdoje padėti ir gerą patarimą duoti, jeigu matydavo, kad reikia: „Mama sakydavo: vaikeli, jeigu tu matai, kad ant tavęs kažkas kalba ne taip, nesivelk į kalbas ir nepulk aiškintis, nes niekada žmonių nenugalėsi – jie pasirinko tokią nuomonę ir jos laikysis, reikš ją.“
O kur S. Korkienės ilgaamžiškumo paslaptis? Paaiškėja, kad paslaptis visai neįmantri. Tai darbas ir tikras kaimiškas maistas. Be to, S. Korkienė dukros padedama nuolat mankštinasi, daro kvėpavimo, tempimo pratimus ir taip gerina kraujotaką.
Juolab kad abiem daina – be galo miela. Ir net žurnalistams S. Korkienė uždainuoja lietuvių liaudies dainos posmą bei ištrauką iš drauge su dukra sueiliuotos dainos.
