Ažtrialiežuvis, chamas, amžinas komisijos pirmininkas, serialo „Moterys meluoja“ žvaigždė, lietuviško šiuolaikinio baleto pradininkas, jautrusis menininkas, ištikimas draugas – kokių tik epetitetų garsus choreografas ir režisierius nėra sulaukęs. Pats J.Smoriginas tikina, kad svarbiausia jam – šeima. Ir, žinoma, scena.
– Jurijau, kokiomis nuotaikomis šiandien gyvenate?
– Jaučiuosi lyg paskutines savaites nešiočiau kūdikį. Nepaslaptis, kad „Vilniaus baletas“ yra trečiasis mano vaikas – po mano sūnaus ir dukters. Beje, ne ką mažiau mylimas. Jam atidaviau daugiau nei trisdešimt savo metų – teatro branduolys užsimezgė dar gūdžiais 1980-aisiais...“Vilniaus baleto“ jubiliejus tai ne atskaitos taškas. Tai daugybės artistų gyvenimas su manimi ir mano kūryba. Kai kurių iš tų artistų jau nėra gyvųjų tarpe. Taip pat žinau, kad „Vilniaus baletas“ yra ryškus pėdsakas Lietuvos kultūriniame gyvenime. Aš nuoširdžiai tikiu, kad kai manęs nebebus, apie tą teatrą bus rašomos knygos, o iš jų baleto istorijos mokomi mūsų anūkai.
– Ar teatro gimtadienis bus visų pažįstamam Jurijui būdinga šventė – garsi ir nepamirštama?
– Na, man atrodo, kad šis gimtadienis jau savaime yra didelė šventė. Tai galimybė pabūti su draugais, kolegomis. Žinote, baletas yra labai sudėtingas žanras, dėl kurio reikia labai sunkiai fiziškai dirbti, kartu praleisti neįmanomą galybę laiko. „Vilniaus baletas“ – šeima. Todėl žinau, kad šis šeimyninis gimtadienis bus kaip niekada ypatingas.
– Jurijau, kam šiandien padėkotumėte už tuos nepaprastai įdomius 15 metų?
– Žinoma, kad atlikėjams, artistams. Be jų nebūtų mano kūrybos. O jos buvo tiek daug, kad užtektų dar ir antram gyvenimui. Esu menininkas maniakas. Kūriau nepaprastai daug. Ir vis dėlto, pats svarbiausias žmogus tame kūrybiniame procese yra mano žmona. Ji buvo tiek laiko priversta būti viena ir laukti kol aš dar vieną savo idėją įgyvendinsiu...Mes jau 40 metų gyvename kartu.
– Tad kur Jūsų gerbėjams ateiti su gėlėmis?
– Jei tik atsiras norinčių mus pasveikinti, labai visų lauksime Lietuvos rusų dramos teatre, birželio 6-ąją, nuo 18 valandos. Ateikite pasidžiaugti mūsų pasiekimais, mielieji. Net be gėlių. Mums žiūrovas yra pats svarbiausias.
– Prisiminkime Jūsų pradžią. Kodėl ir prieš ką maištavote? „Vilniaus baletas“ juk nėra šiaip teatras…
– Na, viskas vyko gana organiškai. Į baleto mokyklą atėjau vėlai – man buvo 15 metų. Keista, ypač žinant, kad aš – balerinos sūnus. Žinoma, jaučiau didžiulį baleto pagrindų trūkumą. Vėliau man tai atsiliepė su kaupu. Tačiau aš nebūčiau aš, jei nepasistengiau iš didžiulio minuso išpešti riebų pliusą. Mano kūnas buvo daug laisvesnis, nei klasikinio baleto šokėjų, tad labai natūraliai nuslįdau į modernųjį šokį. Kritikai sako, kad bene pirmasis jį pradėjau populiarinti mūsų šalyje. Aš norėčiau išlikti šiek tiek savikritiškas – Birutė Letukaitė modernųjį šokį jau populiarino „Auroje“. Gal tik mano artistiškumas kėlė mane į tuos padebesius. Operos ir baleto teatro artistai buvo beprotiškai stiprūs. O kai jie buvo dar ir mano bendraminčiai...Kaip buvo įmanoma negriauti tų nusistovėjusių baleto dogmų? Gal dėl to turiu daugiau priešų nei draugų? Be to, aš labai didžiuojuosi, kad „Vilniaus baletas“ nėra komercinis teatras. Jis dvasingas ir atsidavęs menui. To aš sieksiu iki pabaigos.
– Dažnas pasakys, kad Jūs maištininkas. Ar tie žmonės teisūs?
– O taip. Aš didelis maištininkas. Bijau, bet vistiek maištauju. Gal čia dar ir išdidumo reikalas. Nemėgstu būti šešėlyje, kai matau blogesnių už save…Dažnai sakau, kad esu užsispyręs kaip žemaitis, išdidus kaip lenkas ir karštakošis kaip rusas. Tiek manyje kraujų. Juokauju, kad manyje slypi visas Lietuvos genofondas.
– Labai daug dėmesio skiriate jauniems talentams – teatre šoka Jūsų išauginti artistai. Ar tai galima pavadinti savotiška Jūsų misija?
– Visada didžiavausi tuo, kad daugelis įvertino mano įžvalgumą renkantis atlikėjus, net jei jie ateidavo iš kordebaleto. Aš įžvelgiu talentą dar tuomet, kai niekas jo nė neužuodžia. O su kuo daugiausiai galima nuveikti? Žinoma, kad tik su jaunais žmonėmis. Myliu jaunystę ir dažnai tuos jaunus žmones įsimyliu. Tai man padedi kurti.
– Kiekvienas Jūsų spektaklis – jautriai perleistas per asmeninę prizmę. Kuris iš jų per 15 metų tapo artimiausiu? Gal net vizitine Jūsų kortele?
– Spektakliai gali būti vykę ir nevykę. Artistai – talentingi ir ne. Tačiau su jais susigyveni – tai tiesa. Kaip su didžiausia gyvenimo meile. Taigi, kaip gali pamiršti nors vieną mylimąjį ar mylimąją? Jubiliejiniame mūsų vakare birželio 6-ąją žiūrovai kartu su manimi pergyvens dėl Geišos ar Mata Hari. Pajus tikruosius jausmus Eglei Špokaitei statytoje choreografijoje...Taip pat pristatysime „Vilniaus baleto“ jaunųjų auklėtinių kūrybą. Todėl aš negaliu išsižadėti nė vieno.
– Pabaigai pasvajokime. Kaip įsivaizduojate „Vilniaus baleto“ ateitį?
– Šnekėti apie ateitį – nemėgstamiausias mano užsiėmimas. Neverta. Kaip protėviai sako: pagyvensim ir pamatysim.
