Šarkos geba jausti gilias emocijas ir netgi išlydėti savo draugus į „paskutinę kelionę“. Taip teigia gyvūnų elgsenos tyrinėtojas Marcas Bekoffas iš Kolorado universiteto.
Mokslininkai jau seniai ginčijasi, ar emocijos - grynai žmogiška „privilegija“, ar yra būdingos ir gyvūnams. Daugelis jų mano, kad gyvūnai neišgyvena sudėtingų jausmų, o kitokios nuomonės besilaikantys biologai bando „gyvūniškoms“ emocijoms suteikti žmogiškų bruožų (šis principas vadinamas antropomorfizmu).
Tuo tarpu Bekoffas įsitikinęs, kad gyvūnai ištobulino emocijas, nes tai padidina jų išgyvenimo galimybes. Straipsnyje, publikuotame žurnale „Emotion, Space and Society“, biologas aprašo, kaip jis stebėjo neįprastą ritualą, kuriame dalyvavo keturios šarkos, susirinkusios prie savo mirusio gentainio.
„Vienas paukštis priėjo arčiau, atsargiai palietė snapu atšalusį kūną visai taip pat, kaip drambliai straubliais apčiupinėja savo mirusius gentainius, ir pasitraukė atgal. Po to tą patį padarė kita šarka. Tada trečias paukštis kažkur nuskrido ir grįžo su žolės gniužulu, kurį padėjo prie lavonėlio, lyg vainiką, ketvirtasis pakartojo trečiojo atliktą ritualą. Galiausiai visos šarkos pastovėjo nejudėdamos ir viena paskui kitą nuskrido“, - pasakoja mokslininkas.
Po to, kai biologas papasakojo šią istoriją, jam į elektroninį paštą ėmė plūsti laiškai, kuriuose žmonės pasakojo panašių dalykų pastebėję ne tik tarp šarkų, bet ir tarp varnų.
Mokslininkas taip pat prisimena istoriją, kai „žmogiškas“ emocijas pademonstravo drambliai. Vieną kartą Kenijoje jis stebėjo dramblių kaimenę ir pamatė, kad jie laukia sužeistos dramblės, kuri galėjo eiti tik labai lėtai. Patelė atsiliko nuo kaimenės, po kurio laiko jos gentainiai apsisuko, įvertino situaciją ir palaukė, kol dramblė juos pasivijo.
„Vienintelė išvada, kurią galiu padaryti: kiti drambliai nebuvo abejingi, jie pakeitė savo veiksmus, tokiu būdu parodydami savo rūpestį atsilikusiu grupės nariu“, - mano daktaras Bekoffas.
Marcas Bekoffas. (literati.net nuotr.)
