Prieš penkerius metus į Lietuvą atvykusi ir čia išgarsėjusi žavi gruzinė į žurnalistų klausimus atsako puikia lietuvių kalba.
– Šorena, nesirodėte televizijoje kokius ketverius metus, per tą laiką sulaukėte daug kvietimų dalyvauti įvairiuose TV projektuose, tačiau visus juos atmesdavote. Kodėl tuomet sutikote dalyvauti būtent „Auksiniame balse“? Kuo šis projektas išsiskiria iš kitų?
– Paskutinius trejus metus buvau užsiėmusi tik savo pačios muzika, taip pat kartu su geriausiais Lietuvos džiazo muzikantais kūrėme naują skambesį gruziniškoms dainoms, ypač aktyviai koncertavome. Be to, labai intensyviai tobulinau savo muzikinius įgūdžius, kūriau savo muziką. Nebuvo nei laiko, nei noro dalyvauti jokiam televizijos projekte, tačiau, kaip jau esu ne kartą sakiusi, „Auksinis balsas“ buvo išimtis. Praėjusiais metais jis man paliko labai gerą įspūdį dėl darbo su orkestru, dirigentu, dėl įdomios komisijos, taip pat, dėl to, jog kiekvienoje laidoje reikia atlikti vis kitokio žanro muziką. Visi šie dalykai man leido susidaryti įspūdį, jog šis projektas yra labai aukštos kokybės. Ne kiekvieną dieną yra suteikiama tokia galimybė, dėl to nusprendžiau išbandyti save toje srityje, kurioje neturiu daug patirties.
– Esate stipri, išbandymus mėgstanti moteris. Jums yra tekę pasirodyti scenoje su skausminga kojos trauma, esate imitavusi savo pačios mirtį pasirodymo metu, nes norėjote atkreipti dėmesį į susiklosčiusią dabartinę padėtį Sirijoje. Kova dėl „Auksinio balso“ titulo – dar vienas jėgų ir stiprybės išbandymas?
– Kadangi esu susikoncentravusi į vieną muzikos žanrą, todėl pasirodyti „Auksiniame balse“ kaskart atliekant vis kito žanro muziką man yra iššūkis, į kurį aš labai atsakingai žiūriu. Kiekvienam pasirodymui kruopščiai rengiuosi.
– Kas, Jūsų manymu, yra „Auksinis balsas“? Kokių savybių reikia, kad taptum „Auksiniu balsu“? Ar pakanka tiesiog gero vokalo?
– Iš esmės, jau seniai nebepakanka vien tik gero vokalo. Jeigu dainininkas neturi charizmos, vidinės jėgos, tik su gražiu balsu jis nebus įdomus, ir čia nėra tik mano vienos nuomonė. Aš pati seniai nebevaikštau į tokius koncertus, kuriuose išgirsčiau tik gražiai išdainuotas natas. O būtent šiame konkurse dar yra ir žiūrovas, kuris balsuoja, aišku, ne vien tik už gražų balsą – visi turi savo favoritus, savo numylėtinius ir daugiausia, manau, balsavime nulemia būtent simpatijos vienam ar kitam atlikėjui.
– Kokius muzikos žanrus jau teko išbandyti? Kokie buvo sunkiausi?
– Jau išbandžiau disko, roko, retro stilius, miuziklą, operą. Aš stengiuosi kiekviename žanre atrasti tokią dainą, kurią man būtų įdomu atlikti, todėl nebuvo nė vieno žanro, kurio nenorėjau atlikti. Apie sunkumus nenoriu pasakoti, tegul jie lieka tarp manęs ir mano mokytojų.
– „Auksinio balso“ retro vakare įsikūnijote į Edith Piaf ir tapote karaliene – žiūrovų nuomone, Jūsų pasirodymas buvo geriausias. Kaip Jums pačiai patiko šis žanras? Ar esate patenkinta savo pasirodymu?
– Labai džiaugiuosi, kad žiūrovai ne tik tą vakarą, bet ir apskritai mane labai palaiko. Taip, tas vakaras buvo mano sielos vakaras, pripažįstu (juokiasi). Labai laukiau šitos temos, nes Edith Piaf atlieka mano sielos ir mano širdies muziką! Man labai tinka ir jau labai seniai patinka jos dainos, džiaugiuosi, kad turėjau galimybę atlikti jos dainą su orkestru!
– Praėjusiais metais išleidote savo pirmąjį albumą. Galbūt po šio televizijos konkurso planuojate antrą? Gal šįkart klausytojai gali tikėtis ne tik gruziniškų, bet ir lietuviškų dainų?
– Dabar netrukus vykstu į Angliją, į „World Music Expo“, kuriame keturias dienas pristatinėsiu savo muziką, be to, galvoju apie naują programą, bet antrojo albumo kol kas neplanuoju.
– Ar niekada nesigailėjote, jog tapote viešas, visiems žinomas žmogus? Ar tai nedrumsčia ramybės Jūsų šeimai?
– Esi viešas žmogus tiek, kiek nori būti. Aš niekada nepasakoju apie savo vaiką arba šeimą, ir niekas neprivers manęs to daryti. Man netrukdo tai, kad esu viešas žmogus, o kartais tai ir padeda (šypsosi).
– Ar siejate savo ateitį su Lietuva, ar ketinate čia toliau kurti ir dainuoti?
– Aš gyvenu Lietuvoje, todėl savaime suprantama, jog čia ir kursiu. Čia gyvena puikūs muzikantai, tikrai yra ne vienas pasaulinio lygio, ir aš tik džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti su jais....
