Violeta Melnikienė, LRT Klasikos laida „Kasdienybės kultūra“, LRT.lt
„Man visada buvo įdomu, kodėl, kai esame jauni, paaugliai, žaidžiame su mėlynais lūpdažiais, geltonais ar žaliais plaukais, violetinėmis kelnėmis, raudonais kutais – mums patinka save išreikšti drabužiais. Bet su pirmu darbu, su rimtesne profesija tas žaidimas ima blėsti“, – sako režisierė Lina Plioplytė. Šis klausimas, beatsirandanti baimė pasenti ir 60-metį peržengusios spalvingos niujorkietės paskatino lietuvę sukurti dokumentinį filmą „Advanced Style“, kuris buvo iškart pastebėtas, o jo herojės tapo įžymybėmis.
L. Plioplytė sako, kad šio filmo kūrimas pakeitė jos požiūrį į senatvę: „Darbas su septyniomis vyresnio amžiaus moterimis, kurios sulaužo visus stereotipus apie senyvą amžių, padaro taip, kad nori senti, nori būti 60-ies, nes atrodo, kad iš tiesų tuomet yra rojus: turiu visuomenėje tam tikrą statusą ir galiu daryti ką noriu“.
Režisierės teigimu, sukurti filmą jai padėjo pati Amerika, kurioje ji gyvena jau 10 metų. „Ten yra kita galvosena: Amerikoje yra eik, eik, eik, daryk, daryk, daryk, taip, gera idėja, sveikinam, duosim pinigų, jeigu gerai surašysi apie tą idėją. Ten labai įkvepianti atmosfera. O Lietuvoje – nemanau, kad 25-erių būčiau sugalvojusi tapti režisiere: a, darysiu filmą. Manau, kad būčiau sutikta su daug daugiau negatyvių komentarų – kaip čia tu, ką čia tu, neužsidirbsi pinigų, kokia čia profesija“, – svarsto L. Plioplytė.
- Lina, augote etniškai orientuotoje šeimoje. Kaip atsitiko, kad atsidūrėte už jūrų marių?
- Netyčia. Buvau auginta frankofile ir tėtis būtų labai norėjęs išsiųsti mane studijuoti į Prancūziją. Bet gyvenimas kartais susiklosto kitaip. Į Ameriką išvykau vasarai dirbti ir ieškoti nuotykių, bet dabar ten esu jau 10 metų.
- Išvažiavote laikinai padirbėti, o paskui nusprendėte pastudijuoti žurnalistiką?
- Pabaigti žurnalistikos mokslų. Lietuvoje buvo trys metai, paskui buvo 1,5 metų Kolorade, po to visiškai sugundė Niujorkas ir pasakiau: mesk tuos mokslus, nes Niujorkas yra penkiskart geriau nei bet koks universitetas. Bet po to grįžau ir nuotolines studijas tęsiau gyvendama Niujorke – pabaigiau pernai dideliam mamos džiaugsmui.
- O kai išvažiavote į Ameriką, po kiek laiko grįžote atgal į Lietuvą?
- Pirmas toks didesnis negrįžimo periodas buvo 2,5 ar 3 metus, o dabar stengiuosi grįžti kas 6 mėnesius. Nors pastarąjį kartą nebuvau grįžusi metus. Tikrai buvo sunku.
- Kaip Jūs ten nepasimetėte, ką darėte? Jūs nuvažiavote viena ar su kažkuo?
- Viena. Visi sako, kad tai sudėtinga kelionė, bet neatrodė sudėtinga, turėjau darbą, įsimylėjau amerikietį, susituokėme, tris metus gyvenome Kolorade ir Kalifornijoje, o atskridus į Niujorką reikalai pasikeitė – Niujorkas man patiko labiau už vyrą. Atsiradus Niujorke man išaiškėjo, ką norėčiau gyvenime veikti, susijungė visos mano studijos bei pomėgis madai ir muzikai į filmavimą, bet filmavimą taip, kaip aš norėjau, o ne kaip mokykloje mokė.
- Jokio CV niekam nereikėjo rašyti? Įsikūrėte pati, veikėte pati?
- Taip. Amerikoje rašyk CV nerašęs, bet ypatingai tokiame kūrybiniame lauke, kaip filmavimas, vaizdai kalba daugiau nei CV. Aišku, reikia pasakyti, su kuo dirbai, arba savo vardą garsinti. Bet šiaip – praktikos, reikia rasti visokių guru arba mokytojų. Tiesiog jeigu nori mokytis, nori gerai daryti, randi tuos, kurie gerai daro, „įsipaišai“ pas juos, jiems padedi, su jais praktiką atlieki, išmoksti ir tada eini toliau.
- Ateini, pasakai, kad nori padėti, ir viskas?
- Panašiai, viską lemia asmeninis kontaktas. Bent jau mano asmeninė patirtis taip sako. Negalėčiau sakyti: taip vyksta Amerikoje. Bet bent jau aš, jeigu kažkur jaučiu spragą ir kažko norėčiau išmokti, su kuo nors padirbėti, rašau į elektroninį paštą. Ir reikia nuolatos rašyti, nes kartais neatsako. Reikia būti atkakliam.
- Kiek metų asistavote, kol išmokote, ir pradėjote dirbti pati?
- Mano geriausia filmavimo mokykla buvo mados žurnalas „Nylon“, kuriame pradėjau dirbti praktikante. Ten filmavau ir žiūrėjau, kaip kalbina žvaigždes, muzikantus, kaip į mados savaitę galima be leidimo įlysti – ten buvo toks karinis įvairių gudrybių, susijusių su kamera, mokymas. Praktiką atlikau metus, kas yra gana ilgas laiko tarpas, ir jau buvau bepasiduodanti, kuomet moteris, kuri buvo mano viršininkė, pasakė, kad išeina iš darbo ir norėtų mane siūlyti į savo vietą. Taip ir atsitiko – tame žurnale dirbau 1,5 ar 2 metus, o paskui tapau laisva kūrėja.
- Jūsų biografijoje yra vienas filmas. Kuo Jus taip užbūrė mada ir kaip pasirinkote objektą filmavimui – moterys, perkopusios 60-metį?
- Man įdomu save išreikšti drabužiais. Arba sau dieną pagerinti drabužiais, arba kažką kvailo padaryti su darbužiais. Tai savęs puošimas, kartais – kaukė, o kartais šiaip linksmiau pasidaro, jei apsirengi blizgučiais. Visada šeimoje buvau ta keista varna, kuri ypatingai nuo tėčio gaudavo velnių: kaip čia dabar apsirengei! Visada taip būdavo nuo paauglystės.
Visada buvo įdomu, kodėl, kai esame jauni, paaugliai, žaidžiame su mėlynais lūpdažiais, geltonais ar žaliais plaukais, violetinėmis kelnėmis, raudonais kutais – mums patinka save išreikšti drabužiais. Bet su pirmu darbu, su rimtesne profesija tas žaidimas ima blėsti, kažkur dingsta. Kodėl? Man tuomet buvo 25 ar 26 metai ir pamačiau, kad aplink mane visi kažkaip rimtėja, ir tuomet buvo tos moteriškės, kurioms 65-eri, 89-eri ar 92-eji.
- O jos kaip nerimtos, taip nerimtos?
- Aš tą vadinu nerimtu, bet tai nereiškia, kad mes – nerimti žmonės. Mes žaidžiame, save išreiškiame drabužiais. Man buvo įdomu, kodėl jos niekada nesustojo žaisti, eksperimentuoti, ne visada idealiai atrodyti – kartais atrodyti keistai, kvailokai, bet visada ekspresyviai, įdomiai, su cinkeliu.
- Ar radote atsakymą?
- Į savo teoriją nebūtinai radau atsakymą – maniau, gal neturėjimas vaikų vieniems leidžia save toliau puošti, kai kiti dėmesį nukreipia į šliaužiojantį padarėlį. Bet pusė iš jų turi vaikų, nemažai šeimas sukūrę, yra promočiutės. Taigi to negalėčiau įvardinti kaip vienintelės priežasties, kodėl jos vis dar taip rengiasi. Sakiau – gal joga? Nes pusė iš jų užsiima joga. Manau, vienintelis dalykas, ką jos visos turi bendro, – visos yra kuriančios asmenybės.
- Bet tai nėra dėsninga, nes žiūrėkite, kiek kūrėjų vaikšto pilkai, juodai apsirengę? Dizaineriai, dailininkai. Vadinasi, tai irgi ne tas vardiklis.
- Sutinku.
- Galbūt gyvybingumas, vaikiškumo išsaugojimas, noras ne reprezentuoti, o būti tokiai, kokia esi?
- Būtent. Nenoras būti įkištai į tam tikrą stalčių, kuris jų pasaulyje yra senjorų stalčius: man – 65-eri, aš gaunu pigesnį bilietą į teatrą, man jau reikėtų lėtai prisėsti ir pradėti mąstyti apie praeitį arba apie liūdną ateitį. Šios moterys man įrodė, kad ateitis nei liūdna, nei ką. Tiesiog apsirengi, pasidažai geriausiu lūpdažiu ir marš į lauką.
- Būtų įdomu pasekti, kuo baigsis tų moterų gyvenimai. Labai pasidžiaugčiau, jei jos baigtų taip gražiai – eina, krenta ir viskas.
- Filmo gale viena tų moterų miršta. Ir miršta mados savaitės metu pirmoje eilėje.
- Iš tikrųjų?
- Taip, ir kitos moterys komentuoja apie tai: ji mirė taip, kaip mes visos norėtume mirti, darant tai, ką labiausiai norisi daryti, – būti viešumoje, tarp žmonių, kvėpuoti gyvenimu. Bac ir nukritai.
- O jų biografija iki to amžiaus – jos dirbo rimtus darbus, pvz., banke?
- Taip, viena buvo reklamos pardavėja „Cosmopolitan“ žurnale.
- Na, bet čia ji gali būti spalvinga. Bet imkime tokias darbo vietas – pedagogė mokykloje...
- Viena yra dailininkė, kita – irgi menininkė, gydytoja, maisto ruošėja. Drabužiai yra ne tik kažkokia paviršutiniška kažko išraiška, bet jų viso gyvenimo išraiška, todėl natūralu, kad jos ir rado ką veikti profesine prasme...
- ...pagal savo prigimtį?
- Tikrai taip. Viskas yra spalvinga. Viena turi drabužių parduotuvę, kuri tiek pat spalvinga, kaip ir jos apdarai kiekvieną dieną – didžiuliai turbanai, trigubo dydžio perlai, geltoni nagai.
- Smagu su jomis bendrauti?
- Fantastika. Filmas buvo kuriamas ketverius metus ir tikrai jos tapo mamomis, močiutėmis, kažkuo tarp mamos ir močiutės. [...] Kiek yra pietų ir vakarienių valgyta. Aš pas vieną net nakvojau pora naktų, nes nebuvo kur nakvoti. Yra toks artimumas su jomis.
- O koks amerikiečių santykis su tokiomis moterimis? Ir palyginimui atkelkime tas moteris į Lietuvą – kokį Jūs įsivaizduotumėte požiūrį į jas čia?
- Lietuvoje, manau, joms būtų daug sunkiau. Mūsų visuomenėje jau ir aš kartais jaučiu žvilgsnius, kad atrodau kaip papūga, nors aš nieko per daug ypatingo nesu apsirengusi. O šiaip, manau, visas Vakarų pasaulis turi tą požiūrį – čia vyresnio amžiaus žmogus. Kartais Amerikoje net ir pagarbos nebelikę – tiesiog sergantis, ligotas, senas žmogus, kuris nėra įdomus spaudai, madai, kitiems, toks pilkas šešėlis pasilikęs iš žmogaus, nes tu jam kažką parduoti galėjai iki 40 metų, o po 40 metų, sako, žmonės virsta nematomais, ypatingai moterys.
- Ar šio filmo kūrimas kažkaip pakeitė Jūsų požiūrį į gyvenimą?
- Daug pakeitė. Man jau buvo bepradedą būti baisu senti, nors buvau 25-erių. Amerikoje yra didelis spaudimas – viskas yra prieš senėjimą, viskas jauniau jauniau jauniau. Jeigu jau senėji, tai gal kokio botokso susišvirkši į raukšlę ar dvi. Viskas tam, kad išliktume kuo jaunesni. O darbas su septyniomis vyresnio amžiaus moterimis, kurios sulaužo visus stereotipus apie senyvą amžių, padaro taip, kad nori senti, kad nori būti 60-ies, nes atrodo, kad iš tiesų tuomet yra rojus: turiu visuomenėje tam tikrą statusą ir galiu daryti ką noriu. Senatvė yra kaifas. Ir tos moterys sako: kuo vyresnė daraisi, tuo labiau save priimi tokią, kokia esi, tuo labiau nekreipi dėmesio, ką sako kiti – visuomenė, vyrai, praeiviai, žurnalai.
- Ar jos mėgsta pasakoti: kai aš buvau jauna, tai...
- Ne. Senatvė joms nereiškia žiūrėjimo atgal, tai nėra gyvenimo – tai, kas liko už nugaros – apibendrinimas. Jos taip nežiūri į gyvenimą. Joms tai yra šiandien ir dabar, ir kaip šiandieną padaryti kuo įdomesnę, keistesnę – nuo drabužių iki ką veiks, ką valgys.
- Koks buvo filmo kelias į visuomenę?
- Filmo kūrimas prasidėjo netrukus po tinklaraščio įkūrimo. Jį pradėjo mano draugas [Ari Sethas Cohenas – LRT.lt], kuris tapo mano filmo prodiuseriu ir bendraautoriumi, ir kuris yra tame filme kaip moteriškių agentas. Tai prasidėjo 2008-aisiais ir kūrėme 4–5 metus. To judėjimo reklama prasidėjo su tinklaraščio populiarinimu. O paskui išėjus knygai, mano draugui ir prodiuseriui pradėjo skambinti iš reklamos agentūrų ir sakyti: štai, toks didesnis mados ženklas ieško vyresnių moterų reklamai, gal turite ką pasiūlyti. Jis tapo tokiu vyresnių moterų atstovu. Ir nuo to laiko yra nemažai žymių dizainerių, vienas iš jų – Marcas Jacobsas, kuriems įdomu šias moteris naudoti savo reklamose. Viskas pradėjo sparčiai judėti, nes vyresnės moterys staiga pasidarė įdomios.
- Žodžiu, pradedate keisti visuomenės nuomonę apie jaunystės kultą?
- Būtų labai smagu, jei kažkas imtų ir pasikeistų – bent po truputėlį.
- Iš ko Jūs gyvenote visą tą laiką, kol kūrėte filmą?
- Kūriau mados ir muzikinius klipus. Filmas visada buvo toks podarbinis projektas. Jis buvo mano aistros projektas – šeštadienio popietėmis važiuodavau į studiją, montuodavau ir galvodavau: kas čia vyksta, moteriškė eina kur nors, gal einam pafilmuoti.
- Filmą rodo Londone, Kanadoje. Jei filmą parodytų Lietuvoje – pasitenkinimo jausmas turbūt būtų kitoks, kadangi žiūri tavo artimieji, tėvai ?
- Tikrai taip. Yra labai didelis noras parodyti būtent Lietuvai. Aš norėčiau parodyti, kad mes visi galime būti režisieriai, pasiekti kažko. Nežinau, ar šis filmas jau yra kažkoks pasiekimas, bet manau, kad padariau kažką, kuo didžiuojuosi, ir Amerika man labai padėjo tai padaryti. Nes ten yra kita galvosena: Amerikoje yra eik, eik, eik, daryk, daryk, daryk, taip, gera idėja, sveikinam, duosim pinigų, jeigu gerai surašysi apie tą idėją. Ten labai įkvepianti atmosfera. O Lietuvoje – nemanau, kad 25-erių būčiau sugalvojusi tapti režisiere: a, darysiu filmą. Manau, kad būčiau sutikta su daug daugiau negatyvių komentarų – kaip čia tu, ką čia tu, neužsidirbsi pinigų, kokia čia profesija.
- Filmas pabaigtas. Turite naujų idėjų?
- Galvoju kažką Amerikoje daryti ir kažką Anglijoje. Vienas projektas būtų apie muzikos grupę, kuri yra sukurta iš neįgalių vaikų. O kitas – apie bandymą gyventi be plastiko, ką aš dabar ir pati bandau daryti savo šeimos nelaimei, nes stengiuosi nepirkti nieko, kas turi plastiko: mineralinio vandens plastikiniame butelyje, kavos išsinešti, nes uždeda plastikinį dangtelį.
- O kaip Jūs užsikrėtėte tokia elgsena? Amerika kažkuo skatina?
- Atvirkščiai. Ten viskas dedama į plastikinį maišelį. Jeigu perki agurką ir batoną, juos įvynios į atskirus plastikinius maišelius, ir dar padvigubins, kad neduok Dieve, neišplyštų einant į mašiną. Ten yra tiek daug vienkartinio naudojimo: jums bus patogiau, jeigu jūs sumuštinį, kurį valgysite prie už metro esančio stalo, iki jo nusinešite plastikiniame maišelyje. Taigi yra tokių keistų niuansų, kurie man nepatinka. Aš norėčiau su jais kovoti ir apie juos kalbėti. Manau, kad filmo kalba man dabar yra tinkamiausia kažkokiai žinutei paskleisti.
- Žodžiu, esate alternatyvi kūrėja, kuri pamažu keičia visuomenę?
- Norėčiau. Ne keisti, bet tiesiog rodyti, kad galima kitaip – nuo laimingo pavyzdžio viskas keičiasi. Man atrodo, kad yra tiesiog smagu būti sąmoningam, daryti, kas atrodo svarbu ir teisinga, ir jeigu dar randi bendraminčių, tai visai gerai.
