R. Zemkausko teigimu, pirmoji jo reakcija, sužinojus apie V. Šapranausko mirtį, buvo šokas: „Buvau šokiruotas, bet kita vertus tai nebuvo labai didelis netikėtumas, manau, kad žmogus į tai ėjo ir aš jį suprantu, jaučiu... Sakau tai be jokios ironijos. Su kūrėjais, talentingais žmonėmis taip būna – turi ir gali daug, nori dar daugiau. Aš jį suprantu“.
Vos pasklidus žiniai apie V. Šapranausko mirtį pasigirdo nuomonių, kad žmogų tinkamai vertinti reikėjo, kol jis buvo gyvas, ar iš tikrųjų šis aktorius nesulaukė deramo pripažinimo būdamas gyvas? „Manau, kad pripažinimo jis tikrai sulaukė, jo asmenybė buvo tokia, kad gal ne visus pripažinimus ir priimdavo, kai žmogus yra komplikuota asmenybė... Vytautas tikrai buvo mylimas, visų mėgstamas ir jį vertinu pirmiausia kaip intelektualą, todėl jį ir kviečiau į „Pasivaikščiojimus“, jo, kaip šoumeno dalykai man nerūpėjo. Jis nuostabus aktorius, už spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ jam galima duoti bet kokį scenos kryžių“.
R. Zemkauskas pritarė kolegų išsakytai nuomonei, kad Anapilin išėjus V. Šapranauskui tiek Lietuvos teatras, tiek televizija neteko be galo daug. „Pritariu minčiai, kad dar negreitai atsiras žmogus, kuris sugebės užimti tokią vietą. Mums labai trūksta ryškių asmenybių, ryškių žmonių ir, velniai griebtų, jie išeina anksčiau – Gintaras Beresnevičius, Jurga Ivanauskaitė, Vytautas Kernagis, Vytautas Šapranauskas... Man taip pikta ir apmaudu, kad tai atsitinka, tai ryškūs žmonės, kurių paskui labai trūksta. Taip, jie labai nepatogūs, pasišiaušę, erzinantys, su jais kartais net nesinori susitikti, bet taip todėl, kad tai neeilinės, išskirtinės asmenybės ir nieko čia jau nepadarysi. Turime išmokti priimti tokius žmones su spygliais“
