mamos isizadeti negalima, galima palikti jos namys ir gyvnti savarankiskai

Turiu vilties,kad taip ir yra kaip sakai... Nes mano situacija kebloka seimyniniu santykiu atveju. Tiek mama, tiek brolis, tiek sesuo einame kazkur skirtingais keliais. Tik skaudziausia, kad ant manes griezia danti, nes stengiuosi puikiai tvakrytis ir nebijoti gyvenimo issukiu. Todel siuo metu kaip ir esu atstumta, Ir skaito,kad tai as juos laikau svetimais...

Žiūrėk į ją tik kaip į moterį, kuri tave pagimdė. daugiau nieko. Už paleidimą į pasaulį mes neturime jausti dėkingumo. Mes nesiprašome pradedami ir pagimdomi.Tavo motina neturi to tikrojo motinystės instinkto. Pasistenk gyventi savo gyvenimą, o ji lai gyvena savo. Pagal inkarnacijos dėsnį- tėvai mums duoda tik kūną, o siela yra duota Dievo. Todėl aš žiūriu į viską tik remdamasi šiuodėsniu. tarp brolių, seserų kartais nebūna jokio ryšio, nes juos sieja tik tai, kad yra pagimdyti tų pačių tėvų, o sielos gali būti atkeliavę iš skirtingų lygių. Manyk, kad jūs neturite nieko bendra, tik genus. Bet juk tai tik biologija.

Sita motina nesugebejo atsitiesti po skyrybu, jai svarbiau buvo ji, jos vyro turejimas-neturejimas, o ne jos vaikas. Jos skausmas, jos nelaime, jos netektis ir t.t. Jos, jos, jos, visa kita nesvarbu... Kad salia gyvena irgi del tecio netekties kenciantis mazas vaikas, kuriam dar sunkiau del tokio motinos elgesio irgi nesvarbu. Psichologe pasake bendrais bruozais, tiesiog standartinis vadovelinis atsakas. Faktas, kad tavo mama i gera nepasikeis, tu jai neatleisi, taip, bent jau kol ji bus gyva. Skamba ziauriai, bet taip bus. Kalbu is savo patirties. Ne tu viena turejai "nuostabia" vaikyste, kuria stengiesi istrint is atminties, bet viskas kartais iskyla. Ypac, kai kasdien tenka susidurt su tevais. As irgi susikuriau savo gyvenima is nulio, visko pasiekiau pati. Geriausia iseitis iseit gyvent kitur ir nutraukt rysius, kuo maziau bendrauji, tuo maziau skauda. Aisku, skaudu, kad nera tokiu tevu, kokius turi kiti, bet tokiu ir nebus. Tiesiog arba leisi ir toliau jiems kankint save, arba ne. Mano santykiai su motina panasus, viska bandziau, dieva, kaip as stengiausi viska pakeist, ir kalbejau su ja, ir materialiai remiau. Bet tai nepadeda, zmones nesikeicia, beviltiskos pastangos, nes nori kad motina tave myletu ir kad leistu ja mylet, neatstuminetu, nekaltintu viska, kas negero jos gyvenime... Reikia tai suvokt ir pasistengt taip nesielgt su savo vaikais, o motinos nepakeisi. Kuo maziau bendrausi, tuo maziau kentesi.

Nepavydetina turet tokia mama...