Rugpjūčio 6-ąją I. Marozienei būtų sukakę 67-eri. Ji buvo žmogus, gebėjęs kasdienybę paversti švente – tikra kompanijos siela, kurios energija ir šypsena užkrėsdavo aplinkinius. Su naujienų portalu tv3.lt kalbėjusi velionės dukra Justina prisimena, kad mama labai mėgo gimtadienius, o šiandien dukros ir artimieji tęsia šią tradiciją, kiekvieną rugpjūtį susiburdami kartu.
„Daugelis bičiulių tikrai atsimena ne vieną įspūdingą mamos gimtadienių paminėjimą, tačiau paskutiniuosius minėdavome šeimos rate. Nemažai mūsų artimųjų yra gimę rugpjūčio mėnesį, tad gaudavosi graži šventė sodyboje. Ją darome ir dabar – kartu su giminaičiais prisimename mamą, minime jos ir kitų liūtų gimtadienius. Labai svarbi man ir Motinos diena, tačiau per ją stengiuosi pabūti su prisiminimais, nuotraukomis ir savo mintimis“, – pasakojo I. Marozienės dukra Justina.
Susitaikyti padėjo vyras ir psichoterapija
Netektys visada palieka tuštumą, o netekti mamos – lyg prarasti dalį širdies, kuri visuomet buvo šalia, rodė kelią ir saugojo nuo negandų. Šį skausmą išgyvenusi Justina atvirai pasakojo, kad susitaikyti su šia žinia jai padėjo du dalykai – psichoterapija ir šalia esantis vyras.
„Tai buvo ypatingai sunkus dviejų su puse metų laikotarpis po netekties. Tais metais buvo ir kitų didelių išgyvenimų, įvairių sunkių dalykų. Gyvenimas aiškiai pasiskirstė į gyvenimą iki 2022 metų ir po to. Šiemet pagaliau galėjau sau pasakyti, kad išėjau iš kritinės fazės. Galiausiai nebetapatinu savęs kaip žmogaus, kuris neseniai patyrė tragišką netektį. Matau, kad ir kiti artimieji atsigauna, atkuriame įprastą ryšį“, – išgyvenimais dalijosi J. Marozaitė.
Justina atskleidė, kad mamos Irenos netektis privertė suprasti, jog dažnai mes, žmonės, nesame pakankamai išmokyti, kaip išgyventi gedulą ir palaikyti tuos, kurie susiduria su tokiu dideliu skausmu.
„Stiprios nelaimės sukrečia visą šeimą, kiekvienas išgyvena savais būdais ir nebūtinai kritiniu momentu gali atsiremti, kur norėtum. Daug žmonių nėra susidūrę su tokio masto išgyvenimais, praranda kantrybę bendrauti su smarkiai kenčiančiu, nepatogiu, pradeda šalintis. O gijimo procesas yra sunkiai pagreitinamas, gali trukti gerokai ilgiau, nei visiems būtų patogu“, – sakė ji.
J. Marozaitė atvira – šiandien pagalvojusi apie mamą širdyje jaučia didžiulį skausmą, kad tokio artimo ir šviesaus žmogaus gyvenimas baigėsi tragiška mirtimi. Moters teigimu, vargu, ar šis jausmas kada nors išblės.
„Kad ir kaip bebūtų, nuo pat pradžių dirbu su savimi, jog įsisavinčiau tokią tikrovę, kurios negaliu pakeisti. Po tokių išgyvenimų pradedi daug labiau branginti tai, ką turi, daug labiau gyventi, nes labai aiškiai supranti, kad esi čia tik vieną kartą. Kasdienybėje nėra suvokimo, kad nebėra žmogaus – atrodo, jog seniai matėmės, jausmas toks, tarsi mama būtų kažkur išvykusi. Panašiai jaučiasi daug žmonių, su kuriais teko dalintis šiomis patirtimis“, – kalbėjo I. Marozienės dukra.
Labiausiai suartėjo per paskutinius metus
Irena viešumoje visada demonstravo stiprios, nuolat besišypsančios moters įvaizdį. Pasak Justinos, tokia ji buvo ir namuose – lyderė, iniciatorė, kuri artimaisiais rūpindavosi daugiau nei pačia savimi. Tačiau kaip priduria dukra, nedaugelis žino, kiek daug mamai teko paaukoti dėl savo sėkmingos karjeros.
„Mano mama buvo labai disciplinuota, dėl ilgalaikių pasiekimų turėjo atsisakyti nemažai kasdieniškų dalykų. Ne išimtis – ir laikas su šeima. Turėjau labai daug dirbančią mamą, todėl niekada jaunystėje neturėjome stereotipiško mamos ir dukros, kaip geriausių draugių ryšio. Paradoksalu, bet daugiausia suartėjome per paskutinius metus. Labai branginu šį laiką“, – teigė J. Marozaitė.
Justina antrojo karantino metu su savo vyru ir mama Irena apsigyveno sodyboje. Tuo metu I. Marozienė išgyveno sudėtingą periodą – gydėsi onkologinę ligą, jai reikėjo priežiūros ir palaikymo. Tačiau būtent tada Justina suartėjo su mama taip stipriai kaip niekada anksčiau. Kiek vėliau, paskutinius tris mėnesius prieš mamos netektį, jos taip pat gyveno kartu.
„Tą kartą su vyru savo namuose buvome apgyvendinę šeimą iš Ukrainos. Visuomenės nuotaikos buvo vis dar labai niūros, tačiau mama jau buvo atsigavusi po ligos, nebebuvo apribojimų, gyvenome įprastomis rutinomis.
Tai buvo dar vienas labai įdomus laikotarpis su mama, kai ji buvo žvali, galėjome rytais gerti kavą ir kartu važiuoti į darbą. Būtent toks ir buvo paskutinis mūsų pokalbis – ryte, su kava lovoje sutarėme, kad ji vėliau prisijungs prie mūsų sodyboje“, – prisiminė pašnekovė.
Mamos pasitikėjimą versle užsitarnavo per dešimtmetį
I. Marozienė buvo sėkminga verslininkė, tris dešimtmečius sostinėje veikiančios „Amatininkų užeigos“ įkūrėja. Jos dukra Justina šiandien taip pat yra dviejų barų Vilniuje bendrasavininkė. Arba kaip pabrėžė pati moteris, ji – žmogus, užaugęs restorane.
„Yra begalė dalykų apie pačią mūsų srities prigimtį ir ypatumus, kuriuos aš tiesiog turiu savo kraujyje. Tačiau mes niekada per daug nesikišdavome į viena kitos veiklas. Mūsų vadovavimas skirtingas tiek pat, kiek panašus. Mama jau daug metų dirbo kartu su mano seserimi.
Man pačiai prireikė maždaug dešimtmečio, kad pilnai užsitarnaučiau mamos pasitikėjimą kaip vadovė, tuomet pradėjome keistis mintimis. Iš jos pasisemdavau pamatinių įžvalgų, o aš pasidalindavau naujovėmis“, – pasakojo J. Marozaitė.
O ką Justina norėtų pasakyti savo mamai, jei turėtų galimybę dar kartą su ja pasikalbėti?
„Daug apie tai galvojau. Ne pats netekties faktas, bet darbas su savimi ir savo išgyvenimais leido geriau pažinti ir suprasti kitus žmones, taip pat ir savo mamą. Labiausiai norėtųsi ne pasakyti, o apkabinti ir pasirūpinti jos vidumi. Šį jausmą jaučiu daugeliui mamos amžiaus moterų, kurios veikė gerokai sunkesniu metu, negu dabar veikiu aš ir turėjo paaukoti labai daug savęs“, – jautriai kalbėjo I. Marozienės dukra Justina.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
