Šiandien minima tarptautinė kovos prieš moterų prievartą diena. Daugelis moterų pasaulyje yra patyrusios prievartą. Šiame straipsnyje norėtumėme papasakoti apie tuos, kurie ryžtasi nuskriausti.
Yra didžiulis skirtumas tarp nuostatų apie prievartos aukas ir prievartautojus. Požiūris į prievartos auką perša mintis apie moters prigimtį ir tai bešališkai taikoma visoms moterims. Populiarios nuostatos apie prievartautojus tarnauja priešingiems tikslams.
Reikšmingas skirtumas tarp dviejų populiarių nuostatų: skirtingas atsakomybės dėl prievartos laipsnis, tenkantis vyrams ir moterims. Nuostatos apie auką neigia patirtą prievartą arba priskiria aukai atsakomybę dėl užpuolimo priežasties. Populiarios nuostatos apie prievartautoją jį išteisina, kadangi jis yra arba protiškai nenormalus, arba nekontroliuoja savo seksualinio elgesio ir tokiu būdu yra neatsakingas už savo veiksmus.
Visos šios nuostatos neskatina ir netgi neleidžia daugumai vyrų kritiškai vertinti savo pačių seksualiai agresyvaus elgesio.
1. Prievartaujantis vyras yra emociškai nestabilus
Ši populiari nuostata akivaizdžiai siaurina prievartautojo apibūdinimą ir seksualinės prievartos apibrėžimą. Išprievartavimai, įvykdyti „seksualinių maniakų“ sudaro labai mažą visų įvykdytų prievartavimų dalį.
Nežiūrint to, „tikru“ prievartautoju žmonės linkę laikyti psichopatą. Taip galvojant, auka teisiniu požiūriu laikytina ta, kuri buvo išprievartauta psichopato! Visa kita seksualinės prievartos atvejų dauguma yra suvokiama kaip aiškiai provokuojančio moterų elgesio pasekmė.
Toks požiūris pateisina daugelio vyrų agresyvų seksualinį elgesį, nelaikant jo seksualine prievarta. Jei visi prievartautojai yra psichopatai, tai bet kuris protiškai sveikas vyras, kuris verčia moterį turėti su juo lytinių santykių, gali racionalizuoti savo elgesį tokiomis frazėmis kaip: „ji tikrai to norėjo“, „ji išprovokavo mane“, „jei ji nebūtų norėjusi, to nebūtų atsitikę.“
