Kai Klepoatra išsivyniojo iš kilimo, į kurį buvo įsivyniojusi, Cezaris ją išvydo pirmą kartą. Jaunutė 21-erių metų Kleopatra iš karto prikaustė į Aleksandriją atvykusio karybos genijaus Gajaus Julijaus Cezario dėmesį. Nėra tiksliai žinoma, tačiau spėjama, kad Kleopatra buvo paskutinioji Egipto faraonė.
Kleopatra VII gimė Ptolemėjui XII pirmaisiais 69 m. pr. Kr. mėnesiais. Jos gimimo metu Egiptas buvo valdomas faraonų jau daugiau kaip 3000 metų. Ji kilusi iš Makedoniečių, valdžiusių Egiptą 254 metus, nuo pat Aleksandro mirties. Kleopatra turėjo dvi vyresnes seseris, iš kurių viena trumpą laiką buvo Egipto karalienė, jaunesnę seserį ir du jaunesnius brolius.
Kai sulaukusi 17 metų Kleopatra atsisėdo į sostą (51 m. pr. Kr.), ji tikriausiai valdė kartu su tėvu. Kai šis po keleto mėnesių mirė, valdyti padėjo jaunesnis brolis ir vyras Ptolemėjus XIII. Norėdama tapti vienvalde Egipto valdove, ji paprašė Julijaus Cezario pagalbos. Anksčiau Cezaris jau buvo nužudęs Kleopatros sargybinį Pompėjų.Cezaris buvo apsistojęs Aleksandrijos rūmuose, kai pasirodė Kleopatra, pasislėpusi rytietiškame kilime. Pagrindinė Cezario atvykimo priežastis buvo Aleksandrijos valdymo perėmimas. Tačiau išvydus Kleopatrą jam susisuko galva. Galiausiai Cezaris nutarė paremti moters tikslą tapti vienvalde Egipto valdove ir pakvietė Romos karius, kad šie nužudytų jos brolį. Po keleto atakų Ptolemėjus XIII pralaimėjo ir buvo nužudytas.
Cezaris susižavėjo Kleopatra ir, kaip teigia Dio Kasijus, padovanojo jai keletą Romos žemių: “Jis dovanojo Egipto karalystę jiems abiem ir suteikė Kiprą Arsinojai bei jaunesniajam Ptolemėjui (XIV), jos seseriai ir broliui ... Jis netgi padovanojo jiems dalį Romos teritorijos."
Nemažai diskutuojama dėl to, ar Cezaris taip elgėsi apsvaigęs nuo Kleopatros kerų, ar jo “pagrindinis tikslas... buvo kontroliuoti Egipto politiką, pasitelkiant į pagalbą tokį žaidimą," – kaip manė Arthur Weigall. Greičiausiai abu įsimylėjėliai manė besinaudojantys vienas kito galia.
Jų meilės romanas tesėsi ir po to, kai 48 m. prieš mūsų erą Kleopatra ištekėjo už kito savo brolio Ptolemėjaus XIV. 12-mečiui Ptolemėjui XIV Kleopatra nesuteikė jokios galios. 47 m. pr. Kr. Kleopatra ir Cezaris didžiuliu laivu išplaukė į kruizą Nilu, norėdami sutaikyti Egipto teritorijas. Jie aplankė Dendarą, kur Kleopatra buvo garbinama, o Cezaris ignoruojamas. Tai jam nelabai patiko.
Praėjus maždaug dviems mėnesiams jie grįžo į Aleksandriją, ir Cezaris išvyko į Mažąją Aziją. Jam išvykus, pirmąją 47 m.pr. Kr. rugsėjo savaitę Kleopatra pagimdė berniuką - manoma, Cezario sūnų. Jam duotas Ptolemėjaus Cezario vardas. Aleksandriečiai jį vadino Cezarionu (Mažuoju Cezariu).
Tiesa, yra skirtingų nuomonių apie tai, ar vaikas tikrai buvo Cezario sūnus ir kada jis gimė. Gali būti, kad Cezariui išvykus, Aleksandrijoje likusi Kleopatra ne rūmuose susitikinėdavusi su meilužiu. Ji galėjo apsiskelbti pagimdžiusi Cezario vaiką dėl politinių priežasčių, kad vaikas būtų Cezario įpėdinis.
Aplankęs Mažąją Aziją ir kitas vietas, Cezaris grįžo į Romą. Kelionės metu jis pražygiavo pro Kleopatros jaunesniąją seserį, kuri buvo paimta į nelaisvę ir sukaustyta grandinėmis. O Mažojoje Azijoje, po pergalės jis ištarė garsiąją frazę – „atėjau, pamačiau, nugalėjau.“ Netrukus, 45 m. pr.m.e., Kleopatra ir Cezarionas išvyko į Romą.
Kleopatra išvyko į Romą dėl politinių ir asmeninių priežasčių. Viena jų – užtikrinti, kad tarp Egipto ir Romos išliktų taika. Tačiau ji turėjo ir kitą motyvą – dar kartą pabūti su Cezariu. Tuo metu Cezario jausmai jau buvo kiek atšalę. Galbūt todėl, kad buvo neištikimas su Mauritanijos karaliaus žmona. Tačiau Kleopatrą jis aptarnavo karališkai ir rodė didelį dėmesį.
Romėnai nekentė Egipto karalienės; netgi Ciceronas rašė, kaip jos nekenčia. Kadangi bigamija Romoje buvo draudžiama, Kleopatra netgi nebuvo siejama su Cezariu (nes jis jau buvo vedęs Kalpurniją). Tačiau Cezaris vis dar klausė jos nuomonės, gal net per daug.
Manoma, kad būtent Kleopatra patarė Cezariui panaudoti jėgą, siekiant savo tikslo tapti diktatoriumi. Jei tai tiesa, Cezaris per daug jos klausė ir dėl to buvo nužudytas. Šiaip ar taip, iš Cezario ir Kleopatros santykių ir mes turime naudos – Cezario kalendorių. Tais laikais metai susidarė iš 355 dienų, o reikalingi mėnesiai buvo pridedami be jokios tvarkos. Dėl politinių problemų šis reikalas buvo apleistas, tad mėnesiai ėmė vis labiau nebeatitikti metų laikų.
Kartu su Kleopatra į Romą atvyko ir Egipto astronomas, kuris padėjo Cezariui sukurti metus iš 365 dienų. Cezaris taip pat prisidėjo prie didelių visuomeninių bibliotekų Romoje statymo. Jos buvo kuriamos pagal aleksandrietišką modelį.
Kol Kleopatra buvo Romoje, Cezaris išvyko į Ispaniją. Grįždamas jis išreiškė savo valią įpėdiniu skirti naujagimį Gajų Oktavijų. Jis neužsiminė apie Cezarioną, nes Romos įstatymai draudė neteisėtiems vaikams tapti paveldėtojais. Netrukus po to planavo vykti į rytus, bet vos pora dienų prieš kelionę buvo nužudytas. Tai įvyko 44 m. pr. Kr.
Praėjus kelioms dienoms po jo nužudymo, Kleopatra su sūnumi ir broliu grįžo į Egiptą. Netrukus brolis mirė – labai tikėtina, kad jį nužudė pati Kleopatra, norėjusi valdyti su savo kelių metukų sūnumi. Po Cezario nužudymo iškilo konfliktas – Kasijas ir Brutas prieš triumviratą (Antonijų, Oktavianą ir Lepidą).
Kleopatra palaikė triumvirato pusę, nors labai pyko ant Oktaviano, kad šis apsiskelbė esantis vienintelis Cezario įpėdinis. O Kleopatra žinojo, kad vienintelis tikrasis paveldėtojas buvo Cezarionas. Kai triumviratas ėmė byrėti, ji nusprendė palaukti, kuris iš trijų laimės. Nugalėjo Markas Antonijus, ir Kleopatra stojo jo pusėn. Ji sugebėjo valdyti Antonijų taip pat, kaip ir Cezarį.
Jų santykiai darėsi vis artimesni. Po kelių metų Antonijus Egipto karalienei padovanojo daug žemių. Tai labai susilpnino jo poziciją Romoje. Oktavianas sureagavo griežtai ir 33 m. pr. Kr. „pareiškė, kad grėsmė, kurią Kleopatra sukėlė Romai, buvo „milžiniškas pavojus“. Šie žodžiai buvo smarkiai perdėti, tačiau jie nuteikė visuomenę prieš Kleopatrą. Tačiau ši sugebėjo paveikti Antonijų daugiau nei kas kitas. 32 m. pr. Kr. Antonijus išsiskyrė su žmona Oktavija.
Vėlų 32 m. pr. Kr. rudenį Oktavianas bandė išprovokuoti karą prieš Antonijų, atskirdamas jį nuo triumvirato ir siekdamas sukliudyti ateityje tapti konsulu. Tačiau šis karas buvo siejamas su Kleopatra, o ne Antonijumi. Kleopatrai nebuvo pateikta jokių oficialių kaltinimų, bet jai buvo priskiriamos „aistros, ištvirkimas, incestas, magiškų galių naudojimas, svaigalų vartojimas, prabangos garbinimas.“
Iš tiesų ji buvo ideali tautos priešė; rytietė moteris, savo kerais ir neapsakoma prabanga suviliojusi Romos lyderį; meilužė, užgrobusi Romos teritorijas, kai ši dar nebuvo atsigavusi po žiaurių svetimšalių ordų siautėjimo.
Jai su Antonijumi atvykus į vieną iš savo stovyklų, Oktavianas juos užtvėrė ir neleido pabėgti. 31 m. pr. Kr. rugsėjį, kuomet porelė stengėsi pasprukti, įvyko vienas didžiausių mūšių istorijoje. Kol vyko kova tarp Antonijaus ir Oktaviano laivų, Kleopatra pabėgo. Šį planą greičiausiai sumanė Kleopatra su Antonijumi. Kai Antonijaus kariuomenė pamatė išplaukiantį karalienės laivą, norėjo sekti iš paskos. Tačiau Oktaviano flotilė buvo daug galingesnė. Antonijus išsigelbėjo, tačiau žuvo 5000 jo vyrų. 150 pasidavė, ir tai buvo dar didesnis pralaimėjimas.
Po metų, 30 m. pr. Kr., Oktavianas paskelbė Egiptą Romos provincija. Netrukus po to Antonijus išgirdo, kad Kleopatra nusižudė. Negalėdamas be jos gyventi, jis susibadė, tačiau iš karto nenumirė. Tai išgirdusi, Kleopatra paliepė tarnams pristatyti jį pas save (jis buvo jos vyras pagal Egipto, bet ne Romos įstatymus) ir šis mirė ant jos rankų.
Netrukus Oktavianas oficialiai įžengė į Aleksandriją ir paėmė į nelaisvę Egipto karalienę. Negalėdama patikėti savo padėtimi ir Oktaviano pergale, ji nusižudė. Kai Oktaviano parankiniai įėjo į namą ir užbėgo į jos kambarį, išvydo tokį vaizdą (pasakoja Arthur Weigall): „Staigiai atsidarė durys, jie užbėgo laiptais į viršuje buvusį kambarį ir išvydo tai, ko nesitikėjo.
Jau mirusi Kleopatra gulėjo auksinėje lovoje, pasipuošusi graikiškais drabužiais, pasidabinusi visais karališkais papuošalais, ant galvos užsidėjusi Ptolemėjų diademą. Ant grindų šalia lovos gulėjo mirštanti tarnaitė Iras; kita tarnaitė, Charmion, vos laikėsi ant kojų, bandydama pataisyti karalienės karūną.“ Greitai po Kleopatros mirties Oktavianas nužudė Cezarioną ir vyriausiąjį Antonijaus sūnų.
Taip baigėsi Kleopatros gyvenimas, o kartu ir 3000 metų trukusi era. Didingoji karalienė, besiblaškiusi tarp meilės ir to, kas geriausia žmonėms, iš šio pasaulio išėjo garbingai.
dykai.lt
