Nes karališku tas kilimas ir buvo visada.
Pirmą kartą raudonas kilimas buvo paminėtas graikų poeto Eschilo dramoje „Agamemnonas“, parašytoje dar V amžiuje prieš mūsų erą. Grįžusiam iš Trojos karo didvyriui Agamemnonui, jo piktavalė žmona Klimenestra prie namų slenksčio patiesė raudoną kilimą – ir tik norėdama iškrėsti savo vyrui šunybę. Mat, antikos laikais raudona ir violetinė buvo laikomos Dievų spalvomis, tad žengimas tokiu kilimu tiesiogiai reiškė dievybės mindymą. Agamemnonas tai vis dėlto suvokė ir tuo kilimu žengti atsisakė (nepaisant tokio pademonstruoto dorybingumo, žmona jį, beje, vis tiek nužudė…).
Antikos laikais žmonės ne veltui raudoną ir violetinę laikė dievų spalvomis. Raudona simbolizavo ugnį ir kraują – svarbiausius to meto gyvenimo simbolius. Violetinę spalvą tuometinėmis technologijomis buvo išvis sunku pagaminti ir taip dažyti audiniai ar daiktai dėl savo brangumo buvo prieinami tik patiems turtingiausiems. Taip ir viduramžiais karalių sostai bei apranga buvo inkrustuojami raudonos spalvos medžiagomis, o kai kuriose skandinavų šalyse raudonas kilimas prie sosto reiškė, kad karaliui yra tekę pralieti priešų kraują, užkovojant savo sostą, todėl žengiantys per tokį kilimą žmonės tarsi mindžiodavo žuvusių priešų antkapius (raudonas kilimas viduramžiais buvo išvis patogus atributas žudant savo artimuosius ar svečius, nes ant tokio nesimatydavo kraujo dėmių…).
Laikui bėgant, tokie kilimai tik ilgėjo, pavirsdami į takelį, besidriekiantį nuo įėjimo į rūmų salę iki pat karaliaus sosto. Toks principas, matyt, patiko XIX amžiaus Anglijos geležinkelių konduktoriams, kurie pirmieji Naujaisiais laikais pradėjo tiesti kilimus nuo laukiamųjų salių iki vagonų – tai vyko, žinoma, tais laikais, kai kelionė traukiniu buvo brangus malonumas, orientavimosi geležinkelių stotyse sistema – embriono stadijoje, todėl raudonas takelis iki vagono buvo puiki priemonė parodyti keleiviams, kur jiems eiti. Vėliau šią praktiką pradėta taikyti viešbučiuose ir jachtklubuose bei jūrų uostuose. Raudona buvo ryški, aiški ir garbinga spalva. Tiesa, ne visur. Nyderlanduose buvo tiesiamas mėlynas kilimas, pabrėžiant jūrų valstybės statusą, juoba kad dauguma didikų ir įžymybių į Nyderlandus atvykdavo būtent jūra (ir šiandien mėlyna yra dominuojanti karališkosios Nyderlandų šeimos spalva, tokios pat spalvos kilimas yra tiesiamas ir per vietines pramogines apdovanojimų ceremonijas).
Na, o pramogų pasaulio „Raudonojo kilimo“ istorija prasidėjo tą dieną, kai į Angelų miestą – Los Andželą atvyko kino pramonės verslininkas Sidas Graumanas (1879-1950).
Dar vaikystėje kartu su tėvu dirbdamas Klondaike per “Aukso karštligę” S.Graumanas suvokė vieną paprastą šou verslo tiesą – žmonės mielai leidžia pinigus smagioms pramogoms (tas suvokimas jį aplankė pamačius vieną bakalėjininką, balsu skaitantį laikraštį jį apspitusiems beraščiams auksakasiams ir imantį už tai pinigus). Nors Graumanai Klondaike nerado aukso gyslos, tačiau užčiuopė kitą pelningą gyslą – pramoginius teatrus. Taip ir ne mojavimas kirtikliu, o teatro vaidinimai padarė Graumanus turtingais.
Visą pirmąją XX amžiaus pusę Graumanai atidarinėjo teatrus vakarinėje JAV pakrantėje. 1918 metais Sidas Graumanas Los Andžele atidarė pirmąjį iš savo trijų vertų dėmesio „kino rūmų“ (kaip tada buvo vadinami kino teatrai) – „Milijono dolerių teatrą“. 1922 metų spalio 18 dieną filmo „Robinas Hudas“ premjera atidaro antrąjį – „Egiptietiškąjį teatrą“. Tą naktį tūkstančiai gerbėjų užplūdo Holivudo gatves, kad galėtų bent akies krašteliu žvilgtelti į skaisčių šviesų nutviekstas garsenybes bei svarbiausią jų - Douglasą Fairbanksą, vaidinantį tą patį Robiną Hudą. Los Andželas buvo apimtas euforijos – būtent ta naktis žymėjo Holivudo virtimą pasauliniu svajonių miestu, metropoliu, kuriame vyksta geriausių ir svarbiausių pasaulio kinofilmų premjeros. Būtent tą naktį prie „Egiptietiško teatro“ įėjimo pirmą kartą buvo patiestas raudonas kilimas – tai buvo paties Sido Graumano idėja, siekiant pabrėžti į premjerą susirinkusių kino žvaigždžių „dievybę“.
Raudonas kilimas efektyviai pabrėžė „kino žvaigždžių“ bei svarbių svečių isškirtinumą, galų gale, visi jie įspūdingai atrodė ir nuotraukose. Todėl kai 1927 metais Sidas Graumanas atidarė patį žymiausią savo kūrinį „Kinų teatrą“, kuriame ir vyksta „Oskarų“ teikimo ceremonijos (ir kurį kasmet aplanko keturi milijonai žmonių – jis yra vienas iš svarbiausių Holivudo simbolių) – raudonas kilimas jau buvo tvirtai suvoktas kaip bet kurio renginio ypatingumo ženklas.
Prie šio teatro, beje, galima išvysti ir kitą kino pramonės simbolį – kino žvaigždžių pėdų bei plaštakų įspaudus betono plokštėse – tai irgi Sido Graumano idėja. Legenda teigia, kad garsi to meto kino žvaigždė Mary Pickford, atvykusi pažiūrėti grandiozinių „Kinų teatro“ statybų, atsitiktinai užlipo ant drėgno betono takelio. Jos prašmatnūs bateliai buvo sugadinti, tačiau S.Graumanas nusprendė, kad įspaustos aktorės pėdos yra puikus būdas pritraukti smalsuolių ir pažadėjo aktorei nupirkti tiek batelių, kiek ji pageidaus – spausti ir plaštakas pradėta kiek vėliau. Ilgainiui tokie įspaudai tapo visų Holivudo aktorių siekiamybė, tačiau toli gražu ne visiems pavyko gauti pakvietimą palikti savo įspaudus istorijai (atrankos sistema yra slapta ir atsitiktiniam stebėtojui visiškai nesuprantama).
Natūralu, kad Holivudas diktavo visas pramogų pasaulio madas – taip raudonas kilimas pasidarė ir neatsiejama Kanų kino festivalių, prasidėjusių daug vėliau – 1966 metais – simbolis. Kaip ir žvaigždžių atvykimas prie raudonojo kilimo limuzinu – ta elegantiška, prabangia ir paslaptinga susisiekimo priemone. Tačiau kaip limuzinas tapo privalomu pramogų pasaulio atributu – tai jau kita istorija…
