1. Savarankiškas ir neišvengiamai savitas – pirmiausia todėl, kad įšaknytas į pavienio individo egzistenciją – galvojimas paprastai yra susijęs su brandžia tautine nacionaline savivoka, vadinasi, ir su susiformavusia brandžia nacionaline kalba. Gryniausia tokio galvojimo išraiška – bent jau Vakaruose – yra filosofija. Pavyzdžių daugybė. Filosofija atsiranda vėlyvojoje Graikijoje, vėlyvosiose Vakarų Europos šalyse. Visais atvejais ten jau susiformavusi nacionalinė kalba. Nėra nė vienos filosofijos, išreikštos vietiniu gentiniu dialektu. Pasak Hegelio, kai stoja sutemos, Minervos pelėda pradeda savo skrydį. Galimas daiktas, kaip tik todėl būtent filosofija, o ne, pavyzdžiui, religija, mitas, technologinis mąstymas, geriausiai išreiškia tautinio galvojimo pamatinius bruožus. Tik visiškai subrendusioje tautoje išryškėja jos savitumas, unikalumas, originalumas ir individualumas. Gilėje dar nematyti būsimo ąžuolo kontūrų.
2. Neatsitiktinai ir lietuviškasis savarankiškas galvojimas ar bent jau jo pavienės apraiškos pirmą kartą pasireiškia per savarankišką filosofinį galvojimą, savo ruožtu susijusį su nacionalinės savimonės, t. y. nacionalinės „aukštosios“ kalbos atsiradimu, kuris ženklina tai, kad Lietuva įžengia į savo vėlyvąją egzistavimo stadiją – saulėlydį. Lietuviškoji Minervos pelėda pradeda savo skrydį tik stojus sutemoms – pradėjus žlugti gentiniam substratui ir pradėjus formuotis individualiam susitikimui su pasauliu. Tai nutinka tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ir simboliškai ženklinama pirmosios nepriklausomos Lietuvos atsiradimo. Galimas daiktas – nors tai niekuo neįpareigojanti hipotezė, – kad savarankiškas filosofinis galvojimas labai glaudžiai susijęs su politinio mentaliteto atsiradimu. Bent jau graikai galvoja būtent taip. Tokiu atveju moderniosios Lietuvos valstybės atsiradimas irgi būtų susijęs su savarankiško filosofinio galvojimo atsiradimu, bet, žinoma, ne priežastiniu ryšiu.
3. Esama vienos nemalonios, tačiau lemtingos akivaizdybės, rodančios, kad lietuviškasis galvojimas atsiranda visiškai kitaip nei, pavyzdžiui, graikiškasis, angliškasis ar vokiškasis. Kadangi gentinis substratas Lietuvoje išlieka iki XX a. vidurio, lietuviškasis filosofinis galvojimas prasideda tada, kai Vakarų tautų savarankiškas galvojimas baigiasi. (Špengleris, Heidegeris, hermeneutika, fenomenologija – mirštančio ar mirusio filosofinio galvojimo liudytojai ir dokumentai.) Antra nemaloni akivaizdybė: miręs Vakarų tautų galvojimo masyvas – milžiniškas, turint galvoje ir tai, kad filosofinį galvojimą teroristiškai veikia ir religinis teologinis, ir mitinis, ir technologinis mąstymas – fatališkai lemia pirmuosius savarankiško lietuviškojo galvojimo judesius: pirmieji savarankiški lietuviai filosofai Vydūnas, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius, deja, pirmiausia laikytini teologais arba ideologais, todėl unikalus lietuviškas galvojimas šių mąstytojų mąstysenoje reiškiasi veikiau inkrustacijų, pavienių įžvalgų, blyksnių, netikėtų nukrypimų nuo svetimos teologijos dogmatizmo pavidalu.
4. Dar vienas unikalus lietuviško galvojimo bruožas, nulemtas liūdnų ar net katastrofiškų aplinkybių – bolševikinės okupacijos, yra tas, kad ryškesni šio savito galvojimo pėdsakai pirmiausia pasirodo netgi ne Lietuvoje, o JAV, išeivijos terpėje, todėl irgi negali atsiskleisti skulptūriškai aiškiais kontūrais, juolab kad mūsų iškiliausieji lietuviškojo galvojimo atstovai Alfonsas Lingis, Vincas Vyčinas ir Algis Mickūnas buvo priversti rašyti anglų arba vokiečių kalbomis, o štai A. Lingis lietuvių kalbos išvis nemokėjo ir nemoka. Apie savarankišką lietuvišką galvojimą sovietinėje Lietuvoje, mažų mažiausiai – apie viešą galvojimą kalbėti būtų juokinga, nes sovietinėje Lietuvoje vyrauja teologinis, ideologinis ir technologinis mąstymas. Savarankiško galvojimo pėdsakų daugiau lieka poezijoje ir menuose, nors tai tik pėdsakai, nes pagal apibrėžimą meninė poetinė galvosena yra artimesnė mitinei, teologinei ir technologinei, o ne filosofinei. Mitus, teologiją, ideologiją, matematiką ir net technologiją kuria poetiškai orientuotos natūros.
5. Štai kodėl ieškodamas lietuviškojo filosofinio galvojimo savitumų esu priverstas kreiptis į neišgryninto lietuviškojo galvojimo kristalus, randamus minėtų pirmųjų lietuviškųjų filosofų. Tačiau – tai norėčiau ypač pabrėžti – ne į filosofijos darbuotojų, filosofijos tyrinėtojų, filosofijos mokslininkų, ideologų, teologų, hermeneutikų, fenomenologų, svetimų tekstų komentuotojų, referuotojų, dekonstruotojų, filologų, perpasakotojų ir t. t. – galvojimo kristalus, nebent dar pridėdamas vieną kitą mūsų didį autorių nefilosofą, pavyzdžiui, Vincą Mykolaitį-Putiną, Bronių Radzevičių ir Sigitą Gedą.
6. Galbūt unikaliausias savarankiškojo lietuviško galvojimo bruožas, jį lemtingai skiriantis nuo negraikiškųjų Vakarų ir net graikų (ypač aukštosios klasikos – Sokrato, Platono, Aristotelio), yra fatališka orientacija į juslumą, juslines duotis, traktuojamas visiškai substanciškai, taigi anapus vadinamojo racionalizmo (spiritualizmo) ir vadinamojo empirizmo antinomijos ribų. Kiek man žinoma, nė vienam didžiam lietuvių filosofui net nešauna mintis abejoti vadinamojo „išorinio“, t. y. juslinio daiktiškojo pasaulio egzistavimu. „Įrodinėti“ jo buvimą lietuvių filosofui atrodytų juokinga lygiai taip pat, kaip kontempliuoti antjuslinę bulvę ar mąstyti apie angelą-morką. Tai, kas akivaizdu, neįrodinėjama ir net išvis neįrodoma. Kad koks nors lietuvių filosofas rašytų berkliškojo tipo traktatus arba Huserlio „Dekartiškuosius apmąstymus“ – ne, to neįmanoma net įsivaizduoti!
7. Kadangi vadinamasis antjuslumas egzistuoja tik kalboje (apie šamanus, pranašus, dvasių regėtojus, ekstrasensus ir panašią fauną aš tyliu), lietuvių filosofo orientacija į substanciškai daiktiškąjį juslumą lemia tai, kad lietuviškajame galvojime pirminė ir pirmapradė duotis yra ne kalbinė, o priešingai, nekalbinė, bekalbė, anapus kalbinė, pilnatviškai juslinė, o ne kvazijuslinė, pilnatviškai kokybiška, o ne jokybiška (kaip kalbos duotyje). Tai dar vienas lietuviškojo galvojimo bruožas, jį lemtingai skiriantis nuo keltogermaniškojo ir net nuo graikiškojo galvojimo. Nei Parmenidas, nei Platonas, nei Ksenofanas nepaliko mums nė menkiausio teksto, aprašančio, pavyzdžiui, alyvmedžio, sūrio arba Jonijos jūros kampelio kontempliaciją. Apie keltogermanus aš net nekalbu. Visų jų pavyzdinė duotis yra kalbinė ir kalba, dažniausiai atitraukta nuo bekalbio referento (Parmenido tezė, pereinanti per visą Vakarų filosofiją, jau nekalbant apie teologiją ar technologiją).
8. Tikrasis, pirmapradis, „nekaltas“, be to, daiktiškai koreliuotas juslumas duotas tik toje vietoje, kurią aš pavadinsiu natūraliu, arba pleneriniu, patyrimu, jį radikaliai priešindamas dirbtiniam patyrimui, kuris išsiskleidžia kokioje nors dirbtinėje teritorijoje – laboratorijoje, fabrike, bažnyčioje, bibliotekoje, ligoninėje, muziejuje, kunstkameroje, ant tatamio, vadinamojoje kontempliacijoje, šamano palapinėje, anatomikume, hadronų kolaideryje, akademijoje, universiteto auditorijoje ir t. t. Lietuviškojo galvojimo pavyzdinė vieta yra būtent plenerinis patyrimas; pasakius vaizdingai – žmogaus rankų neliestas gamtovaizdis ant nekaltos žemės, po nekaltu dangumi, aukščiausios saulės ir švariausių debesų valandą. Jei patinka, vadinkite tokį patyrimą impresionistiniu, turėdami galvoje, pavyzdžiui, Klodą Monė. Ši lietuvių filosofų orientacija į pirmapradį nedirbtinį patyrimą juos visiškai skiria nuo keltogermanų ir net nuo graikų filosofų, mažų mažiausiai nuo Parmenido laikų orientuotų į „interjerinį“, „laboratorinį“, „eksperimentinį“ juslumą ir atitinkamą dirbtinį patyrimą.
9. Natūralus, nedirbtinis, jusliškai koreliuotas patyrimas mirtingąjį atveda į susitikimą su individualia duotimi, jei norite, su maksimaliai individualia forma – nesama raudonumo-savaime, saldumo-savaime, aromato-savaime, švelnumo-savaime, aštrumo-savaime ir taip ad infinitum. Juslumas visada ir fatališkai individualus, pririštas prie konkrečių esinių arba daiktų. Nesama „visuotinio“ juslumo: visuotinybė, bendrybė, „viskas“, „visata“ negali atsiverti jusliškai kaip štai-šitas-čia-dabar juslumo krešulys ir absoliutus singuliaras. O tai reiškia, kad pavyzdinis metafizinis lietuviškojo galvojimo orientyras yra ne visuotinybė, o būtent jusliškai inkarnuotas individas. Individualiai neapibrėžta visuotinybė kaip centrinė duotis ar kategorija nefigūruoja nė vieno mano minėto didžiojo lietuvių filosofo galvojime. Tai, kas keltogermaniškame galvojime tik retkarčiais pasirodo kaip periferinė duotis (pavyzdžiui, anglų nominalizme arba Kierkegoro filosofijoje), sudaro lietuviškojo galvojimo centrą. Kas yra rimtai skaitęs Lingio, Mickūno, Vyčino, Girniaus ir net svarbiausius Maceinos raštus (pavyzdžiui, etiudą „Filosofijos keliu“), tam ši tezė turėtų būti akivaizdi.
10. Keltogermaniškojo galvojimo pamatinį išeities tašką galima išreikšti dviem tezėmis: „Aš tikiu“ (teologinė ir ideologinė kvazifilosofija) arba „Aš mąstau“ (dekartiškoji tradicija, vyraujanti ir dabar), o lietuviškojo galvojimo epicentrą išreiškia tezė „Aš matau“. Šiuo požiūriu lietuviškajam galvojimui kur kas artimesnis graikiškasis galvojimas: ir Herakleito, ir Ksenofano, ir Platono, ir Aristotelio pradmuo yra kildinamas iš nuostabos, t. y. iš tiesioginio bekalbių juslinių daiktų matymo arba regėjimo.
11. Kaip tik todėl lietuviškojo galvojimo didieji atstovai arba atvirai (Lingis, Vyčinas, Mickūnas), arba atsargiai, „diplomatiškai“, dėl konjunktūrinių sumetimų (Maceina, Girnius) atsiriboja ir nuo teologinio, ir nuo ideologinio, ir nuo technologinio mąstymo. (Pavyzdžiui, Maceinos filipikos prieš ortodoksinę teologiją arba Girniaus technikos ir techninio mąstymo kritika.)
12. Keltogermaniškasis galvojimas nuo pat pradžių ir iki vadinamosios „postmodernistinės“ pabaigos yra agresyvus nežmogiškųjų daiktų, gamtos, apskritai nežmogiškojo prado, glūdinčio netgi pačiame žmoguje, atžvilgiu (Parmenido tezė arba Markso garsioji tezė, reikalaujanti beatodairiškai keisti pasaulį), o lietuviškajame galvojime aiškiai vyrauja pasyvi, švelni ar net pamaldi nuostata nežmogiškumo masyvų atžvilgiu. Visiems lietuvių galvotojams aukščiausia šventenybė yra nežmogiškoji gamta, o žmogaus sukurtas pasaulis – tik antrinis. Lietuvių dievas (jei jis išvis pripažįstamas) yra gamtiškas, o gamta savaime dieviška, neliečiama ir šventa. Ši intuicija kaip povandeninė srovė aiškiai įžvelgiama net Maceinos ir Girniaus raštuose, jau nekalbant apie Lingį, Mickūną arba Vyčiną.
13. Štai kodėl lietuviškajame galvojime be kompromisų vyrauja vadinamasis „ontologinis pradas“. Lietuviškojo galvojimo centre – ir net jo periferijoje – nerasite ne tik vadinamosios gnoseologijos ar epistemologijos, nerasite nė pėdsako ir vadinamosios „metodologijos“. Lietuvis filosofas-galvotojas-matytojas iškart ima bulių už ragų ir pasakoja tai, ką mato bei patiria, nesirūpindamas, kaip jis galvoja ar turi galvoti, visiškai pasitikėdamas ir savo akimis, ir savo galvojimu, ir savo intelektu, ir savo kalbėjimu. Koks nors Berklis, Hiumas arba Kantas visai pamatuotai lietuvį galvotoją pavadintų „naiviuoju realistu“ ir pasijuoktų iš jo tariamo naivumo. Aš priešingai – šitokį pasitikėjimą savo akimis ir savo kalba pavadinčiau didžiausiu lietuviškojo galvojimo privalumu.
14. Štai kodėl didieji lietuvių filosofai mąstymo niekada netapatina su vadinamuoju pažinimu. Geriausiu atveju lietuviui galvotojui mąstymas yra supratimas ar tiesiog patikslintas matymas. Tai visiškai unikalus lietuviškojo galvojimo bruožas, kadangi tiek graikai, tiek keltogermanai, tiek – netgi – vadinamieji Rytų išminčiai be galo naiviai mąstymą visiškai sutapatina su pažinimu, šitaip keldami visiškai nepagrįstas pretenzijas padaryti tai, ką gali – dabar tai visiškai akivaizdu – tik matematinė eksperimentinė gamtotyra arba vadinamoji praktinė nuovoka, susijusi su gamtos daiktų perdirbimu į prietaisą, padargą, įrankį, instrumentą arba meno kūrinį.
15. Todėl lietuviškajame galvojime aiškiai vyrauja metafizinė orientacija ne į santykį (duotą tik kalboje, pirmiausia, žinoma, matematinėje, bet ir teologinėje ir net poetinėje, pavyzdžiui, vadinamojoje lyrikoje), o į substancinį svorį turintį juslinį daiktą, išplėštą iš instrumentinio santykio stichijos ir netgi atitrauktą – kiek tai įmanoma – nuo grynųjų santykių visumos, taigi ir nuo visuotinybės. Gal neatsitiktinai lietuviškajame mene aiškiai vyrauja skulptūrinis matymas, sugiminiuojantis mus su graikais; gal neatsitiktinai ir pati lietuvių kalba yra ne muzikinė (kaip, pavyzdžiui, vokiečių arba rusų), o plastinė, skulptūrinė, „medinė“ pačia geriausia šio žodžio prasme.
16. Keltogermaniškajame galvojime agresyviai vyrauja laiko kaip praeities arba kaip ateities modusas ir stebėtinas abejingumas gyvajai dabarčiai, apie kurią puse lūpų, kiek man žinoma, pirmasis prabilo tik Huserlis, nors iš šios užuominos nei pats, nei jo epigonai nepadaro nė menkiausios produktyvios išvados. Lieka mistinės retencijos, protencijos, laiko ekstazės, amžinybės, begalybės, šviesmečiai ir kitoks mistinis semantinis šlamštas. Lietuviškojo galvojimo pavyzdinis orientyras – belaikė dabartis, inkarnuota gyvojoje, jusliškai akivaizdžioje erdvėje. Bene geriausiai šią orientaciją išreiškia Lingis, Mickūnas ir Vyčinas, nors Maceinos ir Girniaus galvojime dabartis kaip „egzistencinis apsisprendimas“ arba kaip „gyvojo Dievo kenozė“ aiškiai vyrauja. Štai šiuo lemtingu požiūriu lietuviškojo galvojimo artimiausias giminaitis yra graikiškasis galvotojas, irgi pirmiausia įsižiūrintis į akivaizdžią ir belaikę dabartį (pirmiausia per tiesiogiai reginčiąją nuostabą).
17. Ir pagaliau bene nuostabiausias lietuviškojo galvojimo bruožas, teikiantis jam (o kartu ir mums) visišką originalumą, kurio nesama nei keltogermaniškajame, nei net graikiškajame galvojime, yra lietuvio galvotojo galvojimas, įleidęs šaknis ne į vadinamąją „sąmonę“ (kalbos mašiną ir kalbos sandėlį, o kartais, deja, į kalbos šiukšlyną kaip „postmoderniajame diskurse“), o į bekalbę sielą kaip „sugebėjimą“ matyti bekalbius daiktus ir juos suprasti, panašiai kaip juos mato ir supranta kitos gyvos būtybės – kikilis, šuo, meška arba katinas. Lietuviui galvotojui šuo gali būti giminingesnis už kompiuterį arba Vitgenšteiną, jau nekalbant apie Aristotelio logiką arba vadinamąją „analitinę filosofiją“ (o iš tikrųjų teologiją). Siela mato ir supranta; sąmonė kalba, bet nesupranta ir, o tai blogiausia, yra akla. Štai kodėl šiame pranešime aš vartoju ne keltogermanų visiškai sukompromituotą žodį „mąstymas“ arba ne mažiau sukompromituotą žodį „tikėjimas“, o būtent žodį „galvojimas“, jį siedamas su mano bandytais aptarti unikaliais lietuviškojo pačių daiktų matymo bruožais.
