Kaip skelbia tarptautinė molio statybos organizacija „CRATerre“, moliniuose pastatuose gyvena ar dirba pusė visos žmonijos. Pigi statybinė medžiaga praverčia ne vien skurstantiesiems.
Ne tik trečiojo pasaulio šalyse
Daugiausia būstų iš molio besivystančiose šalyse, ypač Afrikoje. Tačiau molio sienų namai statomi ir gana atšiauraus klimato sąlygomis, pvz., Švedijoje. Šiemet sukanka dvidešimt metų, kai buvo įkurta Šiaurės šalių molio statybos organizacija, vienijanti architektus, statybininkus ir kitus specialistus, tikinčius statybos iš molio ateitimi. Šios organizacijos pagrindinis tikslas – atsižvelgiant į regiono gamtos sąlygas skatinti mokslinius tyrimus bei molio statybos plėtrą.
Visame pasaulyje yra architektų ir statybininkų, rimtai besidominčių statybos iš šios natūralios medžiagos perspektyvomis. Įvairiose šalyse galima rasti ne tik pavienių molinių namų, bet ir ištisų šiuolaikiškų kvartalų. Vienu įdomiausių laikomas Prancūzijoje netoli Lijono 1983–1985 m. pastatytas daugiabučių namų kvartalas „Domaine de la Terre“. Namai pastatyti daugiausia iš presuotų molio plokščių: minkyto nevalyto molio, sutvirtinto betonu. Pastatyta per 60 tokių pastatų: gyvenamųjų, taip pat visuomeninės paskirties. Buvęs molio karjeras tapo nedideliu parku su jaukiais pasivaikščiojimo takais prie tvenkinių.
Tradicija buvo nutrūkusi
Savo laiku molis buvo vertinamas kaip vertinga statybinė medžiaga, tinkama ne tik kaimo vietovei. Vokietijoje, Veilburgo mieste, stūkso šešių aukštų gyvenamasis namas, pastatytas 1836 metais. Tai aukščiausias pasaulyje molio statinys.
Statyba iš molio buvo plėtojama dar praėjusio amžiaus pirmoje pusėje. 5-ajame dešimtmetyje švedų architektas Hakonas Albergas suprojektavo keletą gyvenamųjų namų ir butų darbininkams; buvo kuriami tipiniai molio statybos projektai.
Tačiau molio statybą greitai ir ilgam nukonkuravo pramoninė statyba, betono konstrukcijos. Prireikė ilgų dešimtmečių, kad nuo sintetinių medžiagų pavargęs žmogus vėl prisimintų primirštas technologijas ir medžiagas. Ekologinės krizės visada paskatina grįžimą prie ištakų.
Gerosios savybės
Švedų architektas Konis Jerkbrantas pastebi, kad tiek profesionalūs statybininkai, tiek ir mėgėjai nepakankamai įvertina gerąsias molio statybos savybes. Jis išskiria šiuos nedegto molio kaip statybinės medžiagos pranašumus:
• molis – tokia medžiaga, kurios yra beveik visur (arti statybos aikštelės). Tai reiškia, kad galima sutaupyti transporto išlaidas, tai mažina bendrą statybos kainą;
• statybų metu prireikia mažiau energijos sąnaudų (1–10 proc. mažiau nei statant iš betono ar plytų);
• techniškai ir architektūriškai tinkamai panaudojus molio savybes, sienos išlieka tvirtos šimtmečius;
• per visą savo apykaitos ciklą molis nesukelia jokių mums žinomų pavojų aplinkai ar žmonių sveikatai;
• molis išlaiko šilumą, reguliuoja drėgmės apykaitą, todėl pastato viduje susidaro geras mikroklimatas, tinkamas net ir alergiškiems žmonėms.
Tyrimų sritis
Anksčiau statybos metu į molį būdavo primaišoma įvairių organinių medžiagų, pvz., šieno, šiaudų, šlapimo, mėšlo. Priedai pagerina šios statybinės medžiagos savybes, tačiau kokios būtent cheminės reakcijos tai lemia, vis dar nėra galutinai išaiškinta. Radus atsakymus, molio statybą pavyks patobulinti.
Antai kai kurie molio meistrai teigia, kad mėšlo ir šlapimo amoniakas sumažina vandens skvarbumą į molio sieną. Tai patvirtina kruopštesni tyrimai: susidaro natrio silikatas. Eksperimentai parodė, kad paprasta valgomoji druska, įmaišyta į molį, sukelia panašų efektą.
Šaltomis žiemomis molio ir šiaudų sienomis namas yra šiltesnis negu rąstinis. Šiaudmolio sienų yra mažesnis šilumos laidumo koefi cientas (iki 0,1 W/m C).
Autorius Jonas Kazlauskas
