Kalifornijos universiteto bioinžinerijos profesorė Kiana Aran eksperimentą atliko 2024 metų lapkritį Lenkijoje. Ji penkioms dienoms apsigyveno tamsioje oloje, kurioje nebuvo nei šviesos, nei pramogų, nei galimybės bendrauti su kitais žmonėmis.
Atskleidė, kuo baigėsi eksperimentas
Mokslininkė norėjo išsiaiškinti, kaip jutiminė deprivacija – kai žmogus netenka įprastų jutiminių dirgiklių – veikia kūną ir protą. Iš pradžių ji tikėjosi, kad atitrūkimas nuo kasdienių trikdžių padės nuraminti nuolat skubančias mintis.
„Mano protas nuolat dirba. Išbandžiau jogą, meditaciją, kad nuraminčiau mintis, nes vis galvoju: kas toliau, kas toliau, kas toliau? Negaliu ramiai nusėdėti, o kartais tai tampa pernelyg sunku“, – leidiniui „The Scientist“ pasakojo Kiana.
Eksperimento metu mokslininkė turėjo lovą, tualetą ir dušą, o jos kūno pokyčiai buvo stebimi specialiais jutikliais. Maistas jai būdavo atnešamas kartą per dieną, tačiau nenuspėjamu laiku, todėl tapo sunku suprasti, ar lauke diena, ar naktis.
Vis dėlto labiausiai nustebino ne laiko pojūčio praradimas, o tai, ką ji pradėjo matyti visiškoje tamsoje.
Kiana pasakojo išvydusi savo motiną, pusseserę ir močiutę, kurios buvo mirusios prieš daugelį metų. Jos sėdėjo kartu ir žiūrėjo į „iPad“ ekraną. Moteris nebegalėjo atskirti, ar tai buvo sapnas, ar haliucinacijos. Ši patirtis tapo vienu ryškiausių viso eksperimento momentų.
Be to, nors oloje nebuvo jokios šviesos, ji pradėjo įžvelgti objektų kontūrus.
Jau antrąją dieną norėjo kuo greičiau ištrūkti
Izoliacija Kianai tapo rimtu psichologiniu išbandymu. Jau antrąją dieną ji jautėsi vis neramesnė ir pradėjo desperatiškai laukti eksperimento pabaigos.
„Kaip man čia išbūti dar tris dienas? Juk aš nieko neveikiu“, – prisiminė ji.
Mokslininkė šią patirtį apibūdino kaip savotišką kankinimą ir neslėpė, kad nekantravo kuo greičiau išeiti iš olos. Pasikeitė ir jos pojūčiai. Maisto skoniai bei tekstūros tapo neįprastai intensyvūs, o vėliau atlikti tyrimai parodė padidėjusį skonio receptorių kiekį jos seilėse.
Tyrėjai taip pat užfiksavo pokyčių, susijusių su imuniniu atsaku, žarnyno mikrobiota ir vidiniu biologiniu laikrodžiu. Nepaisant sudėtingų išgyvenimų, penkios dienos tamsoje Kianai tapo patirtimi, kurią ji prisimena iki šiol.
Išėjusi iš olos ji pasakojo tapusi dėkingesnė, kantresnė ir empatiškesnė. Moteris teigė, kad šį jausmą išsaugojo ir grįžusi į įprastą gyvenimą.
Savo patirtį ji aprašė ir žurnale „Nature“. Mokslininkė prisiminė, kaip penktąją dieną pagaliau išėjusi iš olos apkabino jos laukusius kolegas ir draugus.
Tuomet, trokšdama vienu metu pajusti viską, ji nubėgo prie netoliese esančio užšalusio ežero ir nėrė į ledinį vandenį.
„Ledinis vanduo kandžiojo mano odą, tačiau po penkių dienų tamsoje tai buvo ryškiausias priminimas, kad esu gyva“, – rašė Kiana.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
