Nijolė Petrošiūtė
Medžio drožėjas jurbarkietis Juozas Videika su kaltu nesiskiria seniai. Vyras turi humoro jausmą, todėl jo darbai žavi meistriškumu ir kelia šypseną.
Kažkada pradėjęs nuo šaukšto, medžio meistras dabar imasi visų darbų. Jam nesunku padaryti ir originalų inkilą paukščiams, ir tvirtą pavėsinę miško lankytojams.
Besišypsantys nameliai paukščiams
Pažintis su jurbarkiečiu Juozu Videika prasidėjo prieš keliolika metų. Tąkart su Jurbarko miškų urėdijos miškininkais vaikščiojome po Pašvenčio girininkijos valdas, o ten nuo dažno medžio šelmiškai šypsojosi ar įvairiausiomis grimasomis smagiai maivėsi inkilai: vienas akį merkė, kitas kažką pro ūsus murmėjo, trečias ausį krapštė, kol iškrapštė... varnėną, kuris purptelėjęs čia pat, ant kraigo, nutūpė ir ėmė pasakoti, kaip jam tame inkile gera. Žvelgiant į inkilus matėsi, kad paukščių landos juose padaromos priklausomai nuo turėto medžio ypatumų: jei šaka atsikišusi, tai ant jos nosis ar karpa padaroma, jei drevė šone, tai paukštukas per ausį ar per akį lenda. Dažnas žiūrėdamas į tokius besišypsančius inkilus akių atitraukti negali, todėl ir šių eilučių autorė pati sau tada pažadėjo būtinai susirasti linksmų inkilų meistrą.
Pradžia – šaukštas
Pačiame Jurbarko pakraštyje gyvenantis Juozas Videika sakė, kad drožinėti pradėjo labai seniai. „Pirmas mano išdrožtas darbelis buvo šaukštas. Mažyčiu kaltuku skaptavau, dailinau, kol galų gale likau patenkintas. Paskui ėmiausi skulptūrėlių“, – pasakojo meistras. Juozas svarstė, kad jo potraukis medžio darbams perduotas gal ir per kraują, per kartų kartas atitekėjęs: „Mano tėvas buvo geras stalius, ko imdavosi, tą padarydavo. Senelis buvo statinių meistras. Senelė, sako, dar vaikystėje, karves ganydama, įspūdingus arkliukus iš pušų žievės išdroždavo“, – atviravo pašnekovas. J.Videika – meistras savamokslis, dalyvavęs daugelyje konkursų, parodų, iš kurių niekada negrįždavo tuščiomis. Jis sakė niekada neturintis ambicijų laimėti, bet jam įdomu dalyvauti. Pastaraisiais metais Juozas netgi vengia parodų, nes darbus reikia nuvežti, vėliau parsivežti, o laiko kuo toliau, tuo labiau trūksta. Dar bėda ta, kad pačiam meistrui jo darbai anaiptol ne visada patinka: „Ypač jei po ilgesnio laiko pasižiūri į tai, ką padarei, supranti, kad niekam tikęs. Nors mesk į pelkę, iš kurios karvės negeria“, – vaizdžiai meniškos sielos ambicijas apibūdino meistras. Bet taip atrodo tik jam pačiam. Kiti mielai jo darbus iš tos „pelkės“ išsitrauktų, jei tik žinotų, kur tos karvės vandens negeria. Juozo darbų motyvai – liaudiški. Atskira tema – šventųjų skulptūros: „Antro šventojo tokio pat niekada nepadarysi, jei jo nekopijuoji,“– sakė pašnekovas.
Paslėpė avinuką
J.Videika sakė, kad jis negalėtų dirbti monotoniškų, vienodų darbų. Sykį buvo toks nutikimas: Kauno tautodailininkų vadovas Valentinas Jezerskis pakvietė Juozą padirbėti Vokietijoje. Pagal projektą Vasario 16-osios gimnazijos teritorijai reikėjo pagaminti suolų. Suprantama, lietuvaičiai vyko nusiteikę kūrybiškai, pasiryžę vokiečiams parodyti, ką geba. Deja, tenykščiai architektai pageidavo tik labai paprastų, patogių sėdėti suolų. „Įsivaizduokite, negalėjo būti jokios drožybos, jokio papuošimo. Jiems reikėjo tik gulsčių, net be atlošų suolų. Suvedei kampus – ir visas menas. Iš pykčio avinuką išdrožiau ir už krūmo užkišęs palikau“, – linksmai pasakojo meistras. Teko jam padirbėti ir kaimyninėje Lenkijoje, ir Belgijoje. Ten buvo kur pasireikšti talentui. Ar savo gebėjimus J.Videika perdavė keturiems vaikams – Simonai, Mildai, Pijui ir Juozukui, parodys laikas.
Vieni kvepia, kiti smirdi
J.Videika iš visų medžių labiausiai vertina ąžuolą. Ne tik dėl šio medžio tvirtybės, bet ir dėl medienos kvapo, dėl jos „lipimo“ prie rankos. „Esu drožęs ir iš kitokio medžio. Ypač man nepatinka topolis, nes šūdu smirdi. Drebulės kvapas irgi nėra malonus“, – sakė drožėjas. Meistro namai pilni įvairiausių jo darbų. Tie, kurie telpa viduje, Juozui yra mielesni, tačiau jei drožtų dėl uždarbio, tai iš mažiukų neišgyventų. „Prie smulkaus darbo daugybę laiko sugaišti, o kiek už jį galėtum gauti? Jei padarysi didelį darbą, tarkime, pavėsinę, tai pinigai kitokie bus, o ir darbo kur kas mažiau“, – sakė pašnekovas. Jurbarko miškininkai tikino, kad Juozo darbai ypač tvirti. Kai prieš keletą metų ant jo darytos pavėsinės Pašvenčio girininkijoje užvirto drūta eglė, pavėsinė nė nesubarškėjo. Meistras neslepia, kad jam tenka spręsti amžintąjį konfliktą tarp „noriu‘ ir „reikia“: „Negaliu pakęsti namo remonto. Tapetų klijavimas – tikra kančia. Galiu dengti stogus, pats skiedrų pasidarau, bet kai reikia uždengti šiltnamį, jau nebe mano jėgoms“, – prisipažino vyras. Jis sakė, kad negalėtų gyventi miesto bruzdesyje. Net prie jūros nuvažiavęs vos pusdienį ištveria. Kur kas maloniau leistis baidarėmis Merkiu. Jurbarko pakraštyje Videikos turi erdvią sodybą, tačiau meistrui Juozui joje ankšta. Todėl už 17 kilometrų nuo namų jis įsigijo dar vieną brūzgynais apaugusią sodybą. Joje jis ilgam „užsimaskuoja“ nuo prašalaičių ir ramiai dirba.
