Psichologai ironiškai juokauja, kad šių dienų visuomenė išgyvena naują prisitaikymo prie besikeičiančių aplinkos sąlygų etapą: mūsų protėviams reikėjo susimedžioti maisto, įsikurti stovyklą ir retkarčiais dėl sportinio azarto susikauti su kaimynų gentimi, o šių dienų žmogus apkrautas kur kas didesniais rūpesčiais. Paranojiškas laikrodžių tiksėjimas, kiaurą parą mirgantys šviesoforai ir nesibaigiančios lenktynės su laiku bei savimi – spėti, gauti, padaryti, o poilsis... po mirties.
Kaip išgyventi didmiesčio dangoraižius apraizgiusiose džiunglėse, kalbamės su televizijos ir radijo laidų vedėju Mindaugu Stasiuliu.
Esate kilęs ne iš Vilniaus, ar sunku buvo atsikraustyti į didmiestį?
Į Vilnių, švelniai tariant, atvykau iš kaimo, esu tikras žemaitis iš meškų krašto. Ar sunku buvo atsikraustyti? Kaime taip pat turėjau elektrą ir šaldytuvą bei žinojau, kas yra mikrobangų krosnelė, žinoma, turėjome ir televizorių. Mane visuomet traukdavo vietos, kuriose daugiau triukšmo, tad atvykus į sostinę nieko nepasirodė per daug. Tuomet būdamas aštuoniolikos atvažiavau su mamos maltiniais ir troškiniais studijuoti.
Ne paslaptis, kad atvykusieji studijuoti pradeda studentauti. Jums taip nenutiko?
Šiuos dalykus teko derinti, bakalauro ir magistrantūros studijas baigiau per šešerius metus. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad pusę gyvenimui reikalingų žinių ir išsilavinimo gavau dar gyvendamas studentų bendrabutyje.
Ar tai reiškia, kas miestas traukia įdomius ir netradiciškai mąstančius žmones?
Veiklos galimybės mieste įvairesnės nei provincijoje. Pavyzdžiui, Vilnius Lietuvoje konkurentų neturi, nors miestas vertinant Europos kontekste taip pat yra tikrų tikriausia provincija. Suprantama, proporcijų prasme, nes didelių kultūrinių bėdų mes lyg ir neturime.
Dažnai sakoma, kad miestų gyventojai nuolat stresuoja, skuba, lekia. Pats jaučiatės dalyvaujantis šiose lenktynėse?
Žmonių, kurie gyvena mažesniuose miesteliuose, darbų tempas šiek tiek kitoks ir ne toks beprotiškas kaip didmiestyje. Dideliame mieste yra daug papildomų dirgiklių ir streso: miestelyje susitaręs papietauti su bičiuliu viską spėsi padaryti per valandą, o didmiestyje negali nuspėti, kiek laiko tam reikės: nemaži atstumai, transporto spūstys, beprotiškai brangus mašinos statymas centre ir dar neaišku, ar apskritai rasi vietą automobiliui. Manu, kad miesteliuose žmonės ramesni: pats save esu ne kartą prigavęs, kai važiuoju per gyvenvietę neviršydamas greičio ir nechuliganaudamas, bet vis stengiuosi aplenkti, įlįsti ir nemiegoti prie šviesoforų. Provincijoje net jaunuoliai, mėgstantys automobilius „Golf“, važinėja lėčiau, apžiūri gatve einančias merginas, atsidarę langą pabendrauja...
Kalbant apie miestietišką gyvenimo tempą ir nuo jo neatsiejamus adrenaliną ir stresą: gyvenimas mus priverčia taip greitai visur skubėti ar patys save verčiame tai daryti?
Čia esama tam tikros filosofijos, bet kartu į tai galima pažvelgti praktiškai: šiandien turime begalę įsipareigojimų, kurie mus verčia skubėti, ilgas valandas arti darbe ir pan. Manau, kai kuriose „tinginių“ kultūrose, kaip Italija, Graikija ir kt., žmonės gyvena kitaip. Vadinamasis „manjana“ sindromas turi pranašumų ir trūkumų: viena vertus, žmonės gyvena ramiai ir nesuka galvos dėl kai kurių dalykų, kurie mums atrodo svarbūs ir reikšmingi, bet kartais, kai tenka derinti konkrečius klausimus, toks „atsipūtimas“ kainuoja daug nervų.
Esu svečiavęsis pas draugus Skandinavijoje. Jų požiūris į darbą kitoks: jei šiandien padirbau ilgiau, savo darbus padariau, vadinasi, penktadienį galiu turėti laisvą. Kita vertus, jie nesuinteresuoti persidirbti, nes dėl didesnio atlyginimo bus apkrauti didesniais mokesčiais. Pas mus nieko panašaus: jei plušėjai iki vėlaus vakaro ir darbą padarei, tai nieko nepakeis ir rytoj vis tiek eisi į darbą. Žinoma, ten žmonės iš savo pajamų oriai pragyvena ir dėl to yra ramūs, o mes plėšomės, nes norime atsigauti, uždirbti, turėti. Atrodo, kad mes nuolat kažką vejamės, tad ir tempas akivaizdžiai kitoks.
Žinoma, gyvenimo tempas Londone arba Niujorke yra neįtikėtimas, Maskvoje galima mirti iš streso bandant pereiti gatvę arba stovint spūstyje, jau nekalbu apie Bankoką arba Mumbajų. Skubėti, lėkti yra viena, bet svarbu ir tai, kas tuo metu dedasi galvoje. Nesame tokia didelė valstybė, kad jaustume didmiesčio sindromą, bet esame užsiknisę kasdienybėje.
Jaukiai jaučiatės dideliuose miestuose?
Ne, tai truputį slegia. Kai esi tokiame mieste kaip Kairas ir suvoki, kad jame gyvena keliolika milijonų gyventojų, tai pribloškia. Mane žavi vidutinio dydžio miestai. Patinka Barselona, šis miestas yra mano gyvenimo meilė, jame taip puikiai viskas suplanuota. Žavi ir kataloniškas išskirtinumas, palyginti su kitais Ispanijos kraštais: katalonai linkę aktyviau padirbėti, bet kartu yra pakankamai atsipalaidavę.
Kaip gelbėjatės nuo miesto rutinos Vilniuje?
Vilniuje nuo jos gana paprasta išsigelbėti, šiek tiek reikalą gadina šaltasis metų laikas. Vasarą galimybių išsigelbėti tikrai nemažai. Vilnius gali daug duoti, tik ne visas galimybes išnaudojame.
Esame įpratę prie civilizacijos patogumų. Jei įvykus katastrofai staiga prarastume visus patogumus, ar šiuolaikiniam vyrui sunku būtų išgyventi?
Čia galime prisiminti Japoniją, kai didelio technologinio išsivystymo šalyje praūžęs cunamis nunešė ištisus kaimus, bet juk viskas gana greitai atsikuria. Jei patogumus prarastume visam laikui, būtų sunku grįžti prie žemesnės darbo kultūros ar komunikacijos sąlygų, bet išgyventi tikrai sugebėtume. Dar pamenu, kaip vaikystėje į mokyklą keletą kilometrų važiuodavau dviračiu ar eidavau pėsčias. Ištikus bėdai mokėčiau ir arklį pasikinkyti į vežimą.
Sakoma, kad nuo šiuolaikinio bendravimo būdo internetu ar telefonu žmonės ima atbukti. Kaip manote, ar šiuolaikinis vyras tebejaučia pareigą parvilkti į namus sumedžiotą mamutą?
Arba sumedžioti mamutę... Internetinė erdvė pavojinga tuo, kad joje galią įgauna pikti ir neatsakingi žmonės, joje galima slėptis. O kalbant apie pareigą, nepaisant uždirbamo mėnesinio atlygio turi būti daugiau tikslų, negalima šiaip sau bimbinėti. Reikia galvoti apie namą, žolę prie namo, sukaltą šuns būdą ar inkilą. Kalbant apie mamutų medžioklę šiuolaikiniai vyrai tebepriskiria sau tai, ko nepriskirtų moteriai.
Dažnai sakoma, kad patogiai gyvenančioje šių dienų visuomenėje daugėja vyrų, kurie noriai prisiima nevyriško vyro vaidmenį.
Tokių yra, vadinamieji metroseksualai, kalbantys žemu balsu ir gvildenantys temas, kurios nėra labai vyriškos. Man vyriškiausi laidų vedėjai – laidos „Aukščiausia pavara“ komanda. Šie trys britai atrodo truputį apsileidę ir nevengiantys vyriškų temų.
Kalbant apie miesto džiunglėse karaliaujančias moteris, kurios dažnai pabrėžia savo stiprybę, valią, laimėjimus – eina vadovaujamas pareigas didelėse korporacijose ir vienu taikliu smūgiu nukautų patį Tarzaną, – ar šioms moterims pavyksta išsaugoti moteriškumą?
Lietuvos moterys, kad ir kokios didelės vadovės būtų, yra moteriškos. Be to, Lietuva, palyginti su kitomis šalimis, yra maža, tad ir proporcijos kitos: palyginkime Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kurią drąsiai galima vadinti moterimi monstre, su mūsų karjeros moterimis. Ir mes turime stiprių moterų, pavyzdžiui, mūsų finansų ministrė ar prezidentė. Nereikėtų pamiršti ir to, kad daugelis puikią karjerą padariusių ir aukštas pareigas einančių moterų grįžusios namo dar eina konservuoti argurkų ar pasikapstyti darže.
