Lietuviškos pasakos sekamos visam pasauliui

Emig­ra­ci­jo­je Li­di­ja Ma­čiū­nie­nė ne­ga­lė­jo pri­tap­ti. Il­gė­jo­si Lie­tu­vos, jos kal­bos ir kul­tū­ros. Sug­rį­žu­si na­mo, tri­jų vai­kų ma­ma įkū­rė in­ter­ne­ti­nį ra­di­ją pa­sau­lio lie­tu­vių vai­kams. Lie­tu­viš­kų dai­ne­lių, pa­sa­kų ir vai­kiš­kų ži­nių jau klau­so­si Iz­rae­ly­je, Ang­li­jo­je, Ai­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Šve­di­jo­je, Da­ni­jo­je, Ru­si­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Is­pa­ni­jo­je, Kip­re ir ne­tgi Tur­ki­jo­je.

Ieš­ko­jo pa­šau­ki­mo

Ty­tu­vė­nuo­se (Kel­mės ra­jo­nas) gi­mu­si ir au­gu­si Li­di­ja pa­si­rin­ko pra­ktiš­kas bu­hal­te­rės ir eko­no­mis­tės spe­cia­ly­bes. Dir­ba Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke bu­hal­te­re. Bet vi­sa­da ži­no­jo, jog tu­ri ir ki­to­kį pa­šau­ki­mą – il­gė­jo­si kū­ry­bi­nio dar­bo.

„Ma­ne la­bai jau­di­no vis­kas, kas su­si­ję su vai­kais, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris, pa­ti au­gi­nan­ti tris vai­kus. – Gal­vo­je su­ko­si min­tys iš vai­kų na­mų pa­siim­ti ma­žy­lį, kur­ti šei­my­ni­nius vai­kų na­mus, vai­kų ka­vi­nu­kę, vai­kų ir ma­mų klu­bą, ar už­siim­ti dar ko­kia su vai­kais su­si­ju­sia veik­la. Bet tai bu­vo mąs­ty­mas gal­va, o ne šir­di­mi. To­dėl kil­da­vo daug abe­jo­nių.“

Ne­ti­kė­tas at­ra­di­mas

Vis­kas ap­si­ver­tė, kai Li­di­ja pra­dė­jo mąs­ty­ti šir­di­mi. Ji pri­ra­šė tris sto­rus są­siu­vi­nius sa­vo min­čių. Net ei­da­ma pa­si­vaikš­čio­ti ne­ga­lė­jo su­lai­ky­ti idė­jų srau­to.

„Bu­vo sun­kus lai­ko­tar­pis. Li­kau vie­na su tri­mis vai­kais. Trū­ko vi­di­nės ener­gi­jos. O ma­no ma­ža­jai Ie­vu­tei – vos me­tu­kai. Mėgs­ta mu­zi­ką. No­ri šok­ti. Mąs­ty­da­vau, kuo ga­lė­čiau už­glais­ty­ti sa­vo liū­de­sį, kad vai­kai jo ne­jaus­tų? Pa­gal­vo­jau, bū­tų ge­rai pa­klau­sy­ti ra­di­jo sto­ties, skir­tos vai­kams. Dai­ne­lės, pa­sa­kė­lės, lai­de­lės, nuo­tai­ką pra­skaid­rin­tų ne tik ma­ža­jai duk­re­lei, bet ir man, – pa­sa­ko­ja Li­di­ja. – Pui­kiai ži­no­jau, jog to­kios ra­di­jo sto­ties nė­ra. Ir tą pa­čią aki­mir­ką su­vo­kiau: čia ir yra tai, ko aš ieš­ko­jau.“

Pa­dė­jo ap­lin­ki­niai

Įkur­ti ra­di­ją ne­bu­vo taip pa­pras­ta: rei­kė­jo įkur­ti įmo­nę, rei­kė­jo mo­ky­to­jo ir pa­ta­rė­jo. Iš pra­džių ke­ti­no kur­ti ant­že­mi­nę ra­di­jo sto­tį. Ta­čiau kom­piu­te­rių tech­no­lo­gi­jas iš­ma­nan­tis pusb­ro­lis Ed­vi­nas pa­ta­rė, jog po ke­le­rių me­tų to­kios sto­tys bus ne­pers­pek­ty­vios. Be to, už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys vai­ku­čiai ban­go­mis trans­liuo­ja­mo ra­di­jo ne­gir­dė­tų. Pusb­ro­lis su­kū­rė in­ter­ne­ti­nę ra­di­jo sto­tį.

Į ser­ve­rį įdėjo gro­tu­vą. Kom­piu­te­ri­nį komp­lek­tą Li­di­jai pa­do­va­no­jo pus­se­se­rė. Duk­te­rė­čia su drau­gu su­kū­rė in­ter­ne­ti­nio pus­la­pio di­zai­ną ir lo­go­ti­pą. Drau­gai pa­do­va­no­jo daug įra­šų.

Kai min­tis ma­te­ria­li­za­vo­si, rei­kė­jo bend­ra­min­čio. Li­ki­mas pa­si­rū­pi­no ir tuo.

Vai­kų ra­di­ju su­si­do­mė­jo „Ži­nių ra­di­jo“ lai­dos „Va­ka­ro žvaigž­de­lė“ ve­dė­ja Dai­va Baue­rie­nė. Ji pa­siū­lė sa­vo įgar­sin­tų pa­sa­kų, pa­dė­jo su­si­kur­ti šau­ki­nu­kus.

„La­bai ap­si­džiau­giau, nes Dai­va tu­ri di­de­lę dar­bo pa­tir­tį, o aš – tik idė­jų ir ryž­to“, – pa­sa­ko­ja Li­di­ja.

Mu­zi­ki­nės stu­di­jos „Nie­ko to­kio“ va­do­vas Va­di­mas Kam­ra­ze­ris pa­ža­dė­jo do­va­no­ti dai­ne­lių iš sa­vo­jo ar­chy­vo. Dai­ne­lių ža­dė­jo au­to­rės Lau­ra Re­mei­kie­nė bei Jū­ra­tė Mi­liaus­kai­tė.

Tik po­zi­ty­vios ži­nios

Vai­kų ra­di­jas pra­dė­jo veik­ti nuo lie­pos 1 die­nos. Li­di­ja pa­siun­tė ži­nu­tes įvai­rių pa­sau­lio ša­lių lie­tu­vių bend­ruo­me­nėms. Jau tu­ri be­veik tris tūks­tan­čius klau­sy­to­jų. Lie­tu­viš­kų dai­ne­lių, pa­sa­kų ir vai­kiš­kų ži­nių klau­so­si Iz­rae­ly­je, Ang­li­jo­je, Ai­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Šve­di­jo­je, Da­ni­jo­je, Ru­si­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Is­pa­ni­jo­je, Kip­re, Tur­ki­jo­je.

Kad dėl skir­tin­gų lai­ko juos­tų ku­ris nors pa­sau­lio kraš­tas ne­bū­tų nu­skriaus­tas, vai­kų ra­di­jas vei­kia iš­ti­są pa­rą. Nuo­la­tos skam­ba vai­kiš­kos dai­ne­lės. Ke­le­tą kar­tų per pa­rą tuo pa­čiu lai­ku se­ka­mos pa­sa­kos.

Kiek­vie­ną va­lan­dą trans­liuo­ja­mos tri­jų mi­nu­čių truk­mės ži­nios vai­kams.

„Mes pra­ne­ša­me tik po­zi­ty­vią in­for­ma­ci­ją, – pa­sa­ko­ja vai­kų ra­di­jo įkū­rė­ja. – Tai bend­raam­žių pa­sie­ki­mai ir po­mė­giai, sma­gūs nu­ti­ki­mai iš žvė­re­lių gy­ve­ni­mo, gy­vū­nų ma­dos, gam­tos iš­dai­gos, įdo­mūs žmo­nės, svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das ir ki­to­kios ži­nios. Kas die­ną jų pa­skel­bia­me po tris.“

Ži­nias skai­to vy­riau­sio­ji Li­di­jos duk­ra pen­kio­lik­me­tė Si­mo­na. Daug pa­de­da dvy­li­ka­me­tis sū­nus Lu­kas. Ge­rų nau­jie­nų ieš­ko vi­sa šei­ma.

Vai­kai svei­ki­na­mi su var­da­die­niais, pri­si­me­na­mos svar­bios da­tos, kar­to­ja­mi pra­ne­ši­mai apie orus Lie­tu­vo­je.

Kol kas – lais­va­lai­kis

Kol kas Li­di­jai vai­kų ra­di­jas – tik lais­va­lai­kio veik­la. Jau­na mo­te­ris ti­ki, jog atei­ty­je ji ga­lės iš šios veik­los gy­ven­ti.

Min­tis ir idė­jas, kaip sa­vo kū­ri­nį to­bu­lins ir plės, Li­di­ja ra­šo jau į penk­tą­jį są­siu­vi­nį. „Nie­kur nei­nu be jo, – ro­do rau­do­nais vir­še­liais są­siu­vi­nu­ką. – Vi­sa­da į jį už­si­ra­šau nau­ją min­tį.“

Pa­sa­kas ku­ria ir Li­di­jos ma­ma, ru­sų kal­bos mo­ky­to­ja ir liau­diš­ko lė­lių teat­ro įkū­rė­ja Tat­ja­na Ma­žei­kie­nė. Šiuo me­tu ji gy­ve­na Iz­rae­ly­je ir ra­šo kny­gas.

Li­di­ja nu­si­tei­ku­si ieš­ko­ti ir ki­tų au­to­rių, bend­ra­dar­biau­ti su lie­tu­vių ra­šy­to­jais Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je, ska­tin­ti kur­ti ir ma­žuo­sius ra­di­jo klau­sy­to­jus.

At­si­re­mia į sa­ve

Tik po to, kai įkū­rė vai­kų ra­di­ją, Li­di­ja sa­ko su­vo­ku­si, jog bū­tent to jai rei­kė­jo gy­ve­nant emig­ra­ci­jo­je. Į Iz­rae­lį iš­vy­ko kar­tu su tė­vais ir se­se­ri­mi. Jie pri­ta­po, o Li­di­ja ne­ga­lė­jo pri­pras­ti.

Iz­rae­ly­je pir­mą kla­sę pra­dė­jo lan­ky­ti vy­riau­sio­ji jos duk­ra Si­mo­na. Li­di­ja nu­pir­ko lie­tu­viš­kų pra­ty­bų są­siu­vi­nių, va­do­vė­lių ir po pa­mo­kų mo­kyk­lo­je pa­ti mo­kė duk­re­lę lie­tu­viš­kai skai­ty­ti ir ra­šy­ti.

„Šei­mo­je vi­sa­da šne­kė­jo­me tik lie­tu­viš­kai,“ – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Ji il­gė­jo­si sa­vo kraš­to, ku­ria­me gi­mė ir užau­go, troš­ko veik­los. Po po­ros me­tų su­si­kro­vė la­ga­mi­nus ir grį­žo į Ty­tu­vė­nus. Ma­mos mo­ky­mų dė­ka duk­ra Si­mo­na Lie­tu­vo­je ga­lė­jo lan­ky­ti ant­rą­ją kla­sę.

„Aš pa­ti sau pri­va­lau bū­ti at­ra­ma, – sa­ko Li­di­ja. – Ne tik sau, bet ir sa­vo vai­kams. Ma­no at­ra­ma – tik sva­jo­nė, ve­dan­ti į prie­kį. Įkū­ru­si ra­di­jo sto­tį vai­kams, esu lai­min­ga, nes da­rau tai, kas su­tei­kia džiaugs­mo.“

Kad dėl skir­tin­gų lai­ko juos­tų ku­ris nors pa­sau­lio kraš­tas ne­bū­tų nu­skriaus­tas, ra­di­jas vei­kia iš­ti­są pa­rą.

Regina MUSNECKIENĖ