Vaikams kiekviena diena atrodo begal ilga, o metai - visa amžinybė. Tuo tarpu suaugusiesiems laikas bėgte bėga. Kodėl mums trūksta laiko ir kodėl stebimės, kur jis dingsta?
Kaip aiškina laiko tyrinėtojas profesorius Karlheincas Geisleris, visi laiko turi vienodai. Problema yra ta, kad daugelis žmonių turi pernelyg daug darbo, todėl jiems atrodo, kad laiko maža, ir todėl jis, kaip visa, ko trūksta, yra vertinamas kaip prabangos prekė. Jo manymu, pagrindinė problema yra ta, kad žmonės laiką jaučia ne tuo pačiu objektyviu ritmu, kuriuo jį skaičiuoja laikrodžio rodyklės. Geisleris remiasi Einšteinu, kuris sakė, kad viena minutė jam gali užtrukti labai skirtingai, priklausomai nuo to, ar jis kalbasi su gražia moterimi, ar sėdi ant įkaitusios viryklės.
Kultūrose, kuriose gyvenama ne pagal laikrodį, o laikas skaičiuojamas pagal įvykius, streso niekas nepatiria. Paklausus apie laiką Afrikoje, galima gauti miglotus atsakymus: „Per tiek laiko, kol išdžiūsta skalbiniai” arba „Kol išverda ryžiai”. Mūsų protėviai dar žinojo “lauko matą” - tai visi darbai, kuriuos galima nudirbti nuo saulės patekėjimo iki laidos, kartais daugiau, kartais mažiau. Tačiau industrializacijos eroje laiką pradėta vertinti pinigais.
Paklusti ekonomikos padiktuotam laikrodžio ritmui ypač sunku moterims, kurios iš prigimties yra jautresnės. Jos laiką suvokia veikiau ritmiškai, priklausomai nuo šviesos ir paros meto, mėnesio ciklo ir metų laikų. Be to, moterys dar labiau nei vyrai yra linkusios vienu metu daryti keletą darbų, ir dėl tokios įtampos joms tampa sunkiau atsipalaiduoti net poilsio valandėlėmis. Pabandykite stebėti save: kalbėdami telefonu skaitote elektroninius laiškus, skubėdami į darbą arba skusdami bulves plepate telefonu. O per intymumo valandėlę staiga prisimenate, kad greitai bus tetos gimtadienis. Gaila tik, kad po ranka nėra rašiklio ir popieriaus...
Bet mūsų smegenys nėra pritaikytos įvairioms veiklos rūšims vienu metu. Joms prireikia 30-40 milisekundžių dviem vienas po kito einantiems dirgikliams suvokti. Tyrimai rodo, kad greitesnis tempas mažina gebėjimą susikaupti. Seniai žinoma, kad laiko stoka ir stresas gali tapti ne tik psichikos, bet ir širdies ir kraujagyslių bei virškinimo ligų, net vėžio priežastimi. Norint išvengti šio likimo, atsikratyti jausmo, kad esi persekiojamas ir laisviau gyventi, yra tik viena išeitis - bent kai kada pabėgti nuo laikrodžio diktato. Geisleris pataria laikrodį padėti į šalį bent savaitgalį arba per atostogas ir treniruoti vidinį laiko pojūtį. O darbo dienomis kai kada reikia sąmoningai nieko neplanuoti. „Organizuokite dieną taip, kad ji būtų lyg šveicariškas sūris - su daug didesnių ir mažesnių laiko skylučių aplink tvirtai nustatytus terminus”.
Žmogus nėra mašina, kurią gali įjungti ir išjungti, jam reikia pereinamųjų laikotarpių. Kad būtų lengviau nuo darbo režimo pereiti į poilsio režimą, patartina pėsčiomis eiti namo, sėdint visuomeniniame transporte skaityti laikraštį, parėjus iš darbo persirengti kitais drabužiais. Taip pat naudinga reguliariai daryti pertraukas, kad kiltų naujų minčių. Ir apskritai, gyvenimas yra per trumpas, kad visą laiką skirtume vien tik darbui. O kai kada reikia išdrįsti viską palikti ir leistis, tarkime, į išsvajotą tolimą kelionę. Kodėl daugelis nedrįsta žengti tokio žingsnio, laiko tyrinėtojui Geisleriui yra visiškai aišku: „Yra pavojinga pasiduoti tinginiavimui, nes greitai gali paaiškėti, kad kitoks gyvenimas gali būti patrauklesnis”.
Žinoma, tada „laiko - pinigų” eroje prisieitų atsisakyti tam tikros dalies materialinės gerovės. Sociologai jau pranašauja atotrūkį visuomenėje tarp tų, kurie renkasi kuklesnį gyvenimą ir prabangą turėti daugiau laiko ir streso apimtų pinigų medžiotojų. Galbūt tiesa ir čia slypi kažkur per vidurį.
Milda Kunskaitė
