Pirmas savarankiškumo proveržis įvyko vos ketverių: su kaimynų berniuku mažoji Laimutė išsirengė į miestą pirkti sausainių ir vaflių.
„Į tą žygį išsinešiau didžiulę lėlę, o kaimynas – geležiniais burbuliukais užspaudžiamą piniginę. Parduotuvėje piniginės mums nepavyko atidaryti, pardavėja irgi nepajėgė – burbuliukai prasisukdavo. Tada ji mums liepė sausainius ir vaflius padėti atgal į lentyną, o aš didesnės gėdos, matyt, nuo to laiko ir nesu pajutusi“, – Laima tikina, kad jos vaikystė buvusi labai ryški.
Mergaitė visuomet turėjo savo nuomonę ir aiškiai ją reikšdavo.
„Į darželį manęs niekas neleido, lankiau jį tik paskutiniais metais prieš mokyklą, mat be parengiamosios klasės į pirmąją manęs niekas nebūtų priėmęs. Ir visai nesvarbu, kad mokėjau ir skaityti, ir rašyti, ir net rusų kalbą supratau. Ašarojau sužinojusi, kad be darželio neišsisuksiu“, – laidoje „Kartų kovos“ pasakoja vaikystės nuotykius.
Iš trijų seserų šeimoje Laima buvo mažiausia: „Seserys vis stengdavosi man padovanoti neišdildomų įspūdžių. Kartą sumanė paplukdyti tvenkinėlyje prie namų. Įkišo į polietileno maišą ir pasakė, kad tai bus nepaprasta kelionė batiskafu, visai kaip populiariame to meto animaciniame filme. Aš, žinoma, jomis patikėjau, o paskui vos iš to baseinėlio išsikapsčiau, šiaip ne taip atsirišusi maišą. Dabar galvoju, kad tas nuotykis mums visoms dar gerai baigėsi.“
Pylos nuo tėvų tąsyk gavo visos. Laima, kai prisivirdavo košės, nuo tėčio gaudavo gerą mostą šokdyne per kojas arba ranka per užpakalį. Mama, prisimena, ją klupdydavusi į kampą ir liepdavusi kalbėti poterius. „Bet nepykstu ant jų už tai“, – juokiasi moteris.
