Kiekviena kalba turi vis kitokį žodį, apibūdinantį, pavydžiui, namą. Anglų kalboje tai bus „house“, ispanų – „casa“, prancūziškai pasakysime „maison“. Vengras pavartos visiškai kitaip skambantį žodį „otthon“, o Kenijos gyventojas, kalbantis suahili kalba – „nyumbani“. Šie skirtumai mums atrodo natūralūs. Bet yra tik du žodžiai, kurie visomis pasaulio kalbomis skamba panašiai, rašo newsweek.pl.
Šie žodžiai apibūdina artimiausius mūsų šeimos narius, t. y., mamą ir tėtį. Atrodo neįmanoma? Pažiūrėkime. Kreipdamasis į motiną, anglas pasakys „mum“, ispanas – „mamá“, o prancūzas – „maman“. Vengrų ir suahili kalboje šis žodis skamba lygiai taip pat, kaip ir lietuviškai – „mama“. Panašiai yra ir su žodžiu, reiškiančiu tėvą. Atitinkamai jis skambės: dad, papá, papa, apa ir baba.
Kūdikis renkasi lengviausią kelią?
Panašumo žodžių skambesyje lengviausia ieškoti kalbų šeimose. Tačiau šis būdas neveikia šiuo atveju, kadangi lietuvių ar prancūzų kalbos nėra giminingos su suahili kalba. Tai iš kur atsirado ši analogija?
Atsakymą į šį klausimą surado rusų kalbotyrininkas Romanas Jakobsonas. Jis tai paaiškina vaikų „gugavimo“ procesu. Tyrėjas pastebėjo, kad kūdikiai lengvai „ištaria“ pavienes balses nuo pat pirmųjų gyvenimo savaičių, pavyzdžiui, verkdami. Bėgant laikui jie bando tarti sudėtingesnius garsus – priebalses. Lengviausiai jie ištaria tuos, kurių artikuliavimas nereikalauja atverti lūpų. Problemos nesudaro priebalsės m, p, b.
Kūdikis vis dėlto kurį laiką dar šiuos garsus laiko sunkesniais. Įdėjęs daug darbo, bandydamas ištarti m, p arba b garsus, vaikas galiausiai ištaria paprasčiausią garsą „a“, kuris leidžia jam atsipalaiduoti ir pailsėti. Taigi susikuria nauji garsai – „ma-ma“, „pa-pa“, „ba-ba“. Iš čia ir atsiranda universalus tėvo apibūdinimas, kuris daugelyje kalbų susideda iš dvigarsio „pa“ arba „ba“.
„Mmm, skanu!“
Kodėl ėmėme naudoti samplaiką „ma-ma“? Dėl moteriškų krūtų! „Mmm“, tai paprasčiausias garsas, priskiriamas „m, p, b“ grupei (ir vienintelis, kurį galime skleisti uždaromis lūpomis), taigi kūdikis jį vartoja, norėdamas išreikšti pasitenkinimą valgio metu. Taip pat ir mes, kai kažkas mus yra skanu, reaguojame sakydami „mmm, skanu!“ Tai tas pats garsas, kurį vaikas skleidžia valgydamas.
Liūdna išvada yra ta, kad kai vaikas sako „mama“, tai nebūtinai yra staigus jausmų antplūdis. Greičiausiai jis tiesiog yra alkanas. Prieš tūkstančius metų, kai gimė kalbos, tėvai šią samplaiką interpretavo kaip apibūdinimą. Iš čia žodžio „mama“ kelias iki pripažinimo jau buvo labai trumpas.
