Vargu ar savo gyvenimą galėtume įsivaizduoti be paukščių: jie yra greta, jų giesmės veržiasi pro pravirus langus. Atidžiai apsižvalgę, savo aplinkoje galėtume suskaičiuoti bent keleto rūšių paukščius, o rūpestingo šeimininko sodyboje jų galėtų būti ir kur kas daugiau. Tiesa... kai kuriems paukščiams labai patinka ir netvarka - na, ne apsileidimas, o statybos, akmenų ar statybinių medžiagų krūvos, karjerai ir duobės, atviros smėlėtos aikštės.
Jeigu nežinotume paukščių prigimties, nesuprastume - kodėl jie skrenda prie mūsų. Tačiau beveik kiekvienam atvejui galima rasti atsakymą, nustatyti tokio prieraišumo šaknis. Įdomu tai, kad toks prieraišumas labiausiai būdingas migruojantiems paukščiams - tiems, kurie į mūsų platumas plito iš pietinių regionų. Ten jų gyvenamos aplinkos elementai labiausiai panašūs į mūsų miestų statinius, namus.
Šelmeninės kregždės, pietuose perinčios uolų nišose, po atbrailomis, mūsų krašte lizdus suka ūkiniuose pastatuose, palėpėse, langinės kregždės juos lipdo išorinėje pastogės dalyje. Dūminės raudonuodegės, labai mielos giesmininkės, yra visų statybų palydovės - jas lengviausia surasti ten, kur kyla nauji namai, kur stovi apgriuvęs statinys. Tačiau jų nereikėtų ieškoti naujame, tvarkingame miesto kvartale. Šios rūšies paukščiai kilę iš kalnuotų regionų, todėl ir Lietuvoje visada ieško sau artimos aplinkos.
Žmogaus aplinka daugeliui sparnuočių patinka ir dar kai kuo: čia daugiau vietų lizdams sukti, be to, čia galima rasti įvairaus maisto. Tik žiūrėkite: pavasarį kasdami žemę lysvei įruošti, iš karto sulaukiate “pagalbininkų” - baltųjų kielių ir varnėnų. Ką tik išverstos žemės grumstuose juda ne tik sliekai, bet ir daugybė kitų bestuburių. Paukščiai seniai suprato, kad žemę dirbantis žmogus gali būti susijęs su maisto šaltiniu. Kaime ariantį traktorių lydi ne tik kirai, varniniai paukščiai, varnėnai, bet ir gandrai.
Ten, kur daug maisto, ramu gyventi, todėl kielės nupurpsi prie sukrautos malkų krūvos, prie atviros pastogės - čia tikrai rasis vieta jų lizdui. Varnėnai grįžta į savo inkilą, o tie, kurie jo neturi (ar gali taip būti, juk jūs juos keliate?), nardo pastogės plyšiuose, ieško didžiojo margojo genio senos drevės. Ir gandrai sugrįžta prie žmonių - jie labiausiai pripratę prie jų būsto. Tik pažiūrėkite - jei yra gandro lizdas, net ir pačių paukščių susuktas, jis kur nors netoli žmonių. Likę vieni (pavyzdžiui, taip būdavo naikinant kaimus ir žmones perkeliant gyventi į gyvenvietes), gandrai neilgai tveria: po metų kitų šis lizdas paliekamas, o paukščiai lekia prie žmonių. Kadangi gyvenvietėse gandrams tinkamų pastatų nebuvo, tuo labiau - su jau įrengtu ant stogo lizdo pamatu, jie pradėjo sukti lizdus ant elektros stulpų, vandentiekių bokštų.
Visi šie paukščiai kartu su žmogumi gyvena ne vieną tūkstantį metų. Tačiau ir šiandien vyksta procesai, kurie kada nors nebus įdomūs, juos suprasime kaip būtinybę. Jau ne pirmą dešimtmetį į miestus keliauja kėkštai ir geniai. Didysis margasis genys ir kėkštas - sėslūs paukščiai, žiemą jie aktyviai lanko lesyklas, pratinasi prie žmogaus aplinkos, o pavasarį užtrunka čia ir nenori išskristi. Radę medinį stulpą, geniai mielai jame išsikerta sau drevę, kai kada jie įsikuria net medinio namo sienose.
Kėkštai pradeda perėti sodybose ir net miestuose. Žinome net keletą atvejų, kai jie perėjo ar nesėkmingai bandė įsikurti pačiame Vilniaus centre. Jiems sutrukdė pilkosios varnos, pagrobusios kiaušinius. Tačiau abu šie paukščiai - iš varninių šeimos, kada nors jie tikrai suras abiem naudingą išeitį.
Selemonas PALTANAVIČIUS
