– Kas įkvėpė dalyvauti smėlio šamoto skulptūrų festivalyje?
– Vasara kitiems atostogų, man – nesibaigiančių darbų metas. Paprastai žiemą man būna darbų įkarštis, o visi metai išėjo „vasariniai“. Turėčiau kalbėti apie pačią pradžią – dar birželio mėnesį miesto Kultūros skyrius ir miesto valdžia pasiūlė dalyvauti tarptautiniame bendradarbiaujančių Jelgavos, Piarnu ir Šiaulių miestų simpoziume. Iš visų miestų susirinko keramikai, dirbę keramikos fabrike, kuriame daugelį metų gaminami „Rygas Balzams“ buteliai. Aš pravažiuodavau Rygą ir svajodavau papulti į tą fabriką, prisiliesti prie ten vykstančios gamybos. Ten visai kitos sąlygos, kurios gerokai skiriasi nuo mažų laboratorinių krosnelių mokykloje, kurioje aš dirbu. Tikrai džiaugiuosi, kad galėjau sudalyvauti ir atstovauti ne tik savo miestui, bet ir šaliai.
– Koks tai simpoziumas?
– Jis truko dvi savaites, tad buvo padaryta išties nemažai darbų. Jelgavos menininkų komisija atsirinko tai, kas labiausiai imponavo festivaliui, o likusius darbus buvo galima parsivežti namo. Ten susipažinau su Piarnu, Jelgavos miestų keramikais. Matyt, jiems patikau – man pasiūlyta atstovauti Lietuvai kitame keramikos simpoziume, kuriame ir vyko degančių skulptūrų iš šamoto šou. Apskritai šis degimas pasaulyje jau dešimtmetį yra populiarus, bet Lietuvoje apie jį ryškesnių atgarsių neteko girdėti. Tačiau Jelgavos menininkai pakvietė, o man buvo be galo įdomu sudalyvauti ir pirmą kartą sukurti įspūdingo dydžio keramikos dirbinį. O pirmajame simpoziume buvo fantastiška – kalnai molio ir leista lipdyti ką tik nori. Be to, galėjau susipažinti su krosnimis, kurios man mažiau matytos.
– Ką reikia žinoti apie šamoto apdirbimą?
– Šiai skulptūrai gaminti turėjo būti ir atitinkamos sąlygos. Parke, pievoje, buvo pastatytos krosnys iš šamotinių plytų, o pati skulptūra turėjo likti su anga. Lipdymo principas: keramikas turi lipdyti skulptūrą kaip didžiulį kaminą, taip pat skulptūroje turi būti daug skylučių. Trauka vyksta iš apačios į viršų ir tokiu būdu išdega. Dėka skylučių įvyksta tas žiežirbų šou. Skulptūra apvyniojama specialia nepralaidžia karščiui medžiaga. Žiūrovų akivaizdoje medžiaga nuardoma ir lieka įkaitęs iki 1000 laipsnių temperatūros raudonas šviečiantis gaminys. Dar dėl papildomo efekto pilamos medžio pjuvenos ir tuomet kaip nedideli fejerverkai trykšta geltonos žiežirbos. Aš dar niekur nebuvau mačiusi tokio reginio, tad buvo tikrai įspūdinga. Būčiau į simpoziumą vykusi pasižiūrėti, net jei ir nebūtų pakvietę jame dalyvauti.
Šamoto spalva – pilkai ruda. Kol skulptūra būna karšta – spalvos nepamatysi, ji kinta. Simpoziumo tema buvo kinas. Mano skulptūra vadinasi „Bobų vasara“ - prisiminiau tokį filmą. Tiko ne tik pagal festivalio tematiką, bet ir pagal vasaros laikmetį.
– Kiek ilgai dirbote?
– Privalu buvo darbą padaryti per daugiau kaip savaitę, kad dar liktų laiko apdžiūti, nes technologija neleidžia taip greitai degti. Bet šamotas nėra tokia kaprizinga medžiaga – ją galima ir drąsiau degti, džiovinti. Kiekvienam buvo duota apie 230 kg šamoto, manau, šį kiekį išnaudojau optimaliai. Sunku pasakyti, kiek ji sveria, skulptūra liko ant krosnies ir jos taip lengvai nepakelsi. Kaip bebūtų gaila, darbas liko Jelgavoje.
– Darbas tikriausiai laikysis ne vienerius metus...
– Taip, šitokiu būdu išdegtas darbas, pasiekus 1100 laipsnių karštį, gali stovėti lauke žiemą-vasarą, labai ilgą laiką. O skulptūros degimo efektas buvo tik tai vienai festivalio nakčiai. Užtat apmaudžiau, kai festivalio smėlio skulptūros grožėtis padovanotos tik vienai vasarai. Marytės ir Aleksandro Djančenkų darbas „Žvaigždžių lietus“ atsiliepiant į temą kinas – buvo įspūdingas darbas. Visos trys skulptūros buvo įspūdingos, buvau patenkinta ir savimi. O dažnai būnu nepatenkinta. Tai yra varomoji jėga daryti kažką naujo. Bet su šamotu tikrai norėčiau kada nors pakartoti, gal tai vyks mano sodyboje. Gal kitą vasarą, šią vasarą šių dviejų simpoziumų tikrai pakako.
– Ar festivalis turi daug gerbėjų?
– Taip, jis pritraukia labai daug svečių. Apskritai organizatoriai suko galvą, kad miestui kažkas išliktų gražaus. Buvo atvykęs keramikas, keliaujantis po pasaulį, kuris stebi tokius dalykus. Tad jis ir buvo apakęs, kad Jelgavoje stovi ne viena, o trys ir dar puikios šamoto skulptūros, puošiančios miestą. Kol kas šitai pasiekiama tiktai didžiulio entuziazmo dėka. Tik liūdna, kad Šiauliuose, nors tai didesnis miestas, lyg ir žmonių daugiau, meninio judėjimo, atrodo, yra mažiau.
– Šamotas identiškas moliui?
– Kiekviena medžiaga turi savo specifiką, bet tokio dydžio keramikinę skulptūrą ir tegalima pastatyti tik iš šamoto. Mažų galima sulipdyti iš šamoto, bet tikriausiai nėra prasmės daryti tokį degimą, kadangi tam yra kitos krosnys.
Krosnis buvo kūrenama apie dešimt valandų malkomis, labai palaipsniui užkeliant temperatūrą, per atitinkamą angelę įmontuotas termostatas rodė temperatūrą viduje. O per greitai kelti temperatūros irgi negalima, nes darbas gali skilti.
– Kaip žiūrite į savo keramikės darbą?
– Be amato skulptūros nebūtų. Amatas ir plastinis sprendimas turi būti glaudžiame ryšyje. Simpoziume buvo estė, mačiau, kad kažką daro negerai. Bet nedrąsu buvo kištis į kito žmogaus kūrybą. Ir iš tikrųjų darbas sprogo krosnyje, sugadino kitų darbus, kurie tuo metu buvo šalia degami. Vadinasi, technologiškai ne iki galo pagalvota, padaryta, amatą mergina valdo dar nevisiškai. Per visas vietas molio gaminys turi būti tolygaus storio, neturi būti palikta jokių oro pūslių, reikia vientisos masės, vienodo kietumo molio. Nuo aukštų temperatūrų ir oro tarpų medžiagoje vyksta baisus sprogimas. Tai, be abejo, pavojingas darbas, skeveldros lekia dideliu greičiu.
– Norint tapti keramiku...
– Reikia daug užsispyrimo ir labai mylėti tą sunkų vyrišką darbą. O juk šamotas labai sunkus. Buvau kartą suabejojusi savo keliu. Dabar ir per vėlu kažką keisti. Šiandien džiaugiuosi, kad jubiliejiniais metais pastačiau didžiulę skulptūrą. Keramikiniai karoliukai – kita mano aistra. Ir mokiniams sakau, kad mano meilė – keramika.
Man įdomus tik molis, kitos medžiagos, kaip antai smėlis ar ledas, manęs nedomina. Net nežinau, kodėl taip tvirtai laikausi būtent molio, gal gyvenimas per trumpas, o nauji išbandymai vis tik turi atnešti ir rezultatų, kurių šiandien mes norime labai greitai pasiekti. Tad tinkama patirtis nežinia kada atsiras. Aš vis dar mokausi ir atrandu naujų dalykų.
– Ką išgyvena keramika?
– Manyčiau, kad ji patiria tam tikrą nuosmukį. Anksčiau keramikai monumentalistai gaudavo didžiulius užsakymus. Keramikai liūdnesnį laiką tikriausiai lėmė ekonominiai dalykai. Anksčiau vaikų darželiai, mokyklos puošdavosi keramikos freskomis, pano, tad buvo plati dirva darbuotis ir pasirodyti visuomenei, o dabar gerokai sumažėjo užsakymų.
Žmonės nori tikriausiai ir karoliukų, ir kitų keramikinių darbų, bet jie nėra labai pigūs. Mano darbai tampa gimtadienio dovanomis draugams. Vis dėlto tiek, kiek žemėje yra molio – tiek bus žemėje keramikų. Tai natūrali medžiaga iš gamtos, tad netikiu, kad sintetika gali pakeisti natūralų dalyką. Ypač kai šiandien žmonės bando grįžti prie gamtos, natūralumo, žemės. Tai ir amžina – akmuo, molis, smėlis...
Ramunė Dambrauskaitė
