Sylt – nedidelis žemės lopinėlis Šiaurės jūroje, šiauriausia Vokietijos sala. Iki 1392 metų tai buvo pusiasalis, bet audros nuplovė siaurą žemės juostą, jungiančią Sylt ir žemyną – Sylt tapo sala. 1927 metais vokiečiai supylė pylimą ir 38 km ilgio Sylt sala vėl tapo sujungta su žemynine Vokietijos dalimi, be to, per pylimą buvo nutiestas geležinkelis. Sylt sala – brangiausias Vokietijos kurortas, smėlėtų kopų peizažu, plačiais balto smėlio paplūdimiais primenantis Neringą. Nepaisant to, kad poilsio infrastruktūra čia gana gerai išvystyta, net ne sezono metu laisvų vietų viešbučiuose nebūna. Vokiečiai mėgsta Sylt salą, nors jos krantus skalaujantis vanduo ne ką šiltesnis nei mūsų Baltijoje, o saloje nuolat pučia stiprūs vėjai.
Dar vienas išskirtinis salos bruožas – čia įsikūrusi ir labai sėkmingai dirba Vokietijos austrių auginimo kompanija.
Vardo su akvakultūra nesieja
Sylter Royal – prieš 25 metus atsiradęs prekės ženklas, nusakantis Sylt saloje išaugintas karališkąsias austres. Tai pirmasis prekės ženklas Vokietijoje, suteiktas ne pramonės pagamintai produkcijai, o gyvam išaugintam organizmui. Šio prekės ženklo savininkas – maždaug prieš ketvirtį amžiaus įkurta kompanija „Dittmeyer's Austern-Compagnie“. Ji nuomojasi 35 hektarus plačios ir gana seklios, smėlėtos pakrantės, kurią periodiškai užtvindo Šiaurės jūros potvyniai. Šioje teritorijoje per metus išauginama apie milijonas austrių. Kompanija patenkina ne tik 25 proc. Vokietijos rinkos poreikių, bet ir savo produkciją eksportuoja į Honkongą, Jungtinius Arabų Emyratus. Nors ši austres auginanti kompanija dažnai vadinama viena iš sėkmingiausių Vokietijos akvakultūros kompanijų, firmos įkūrėjai sieti savo vardo su terminu „akvakultūra“ nenori. Pasak jų, akvakultūra yra susijusi su hormonais ir medikamentais, dedamais į žuvims skirtus pašarus, o austrės Sylt saloje auginamos natūraliai, be jokios chemijos.
Svarbiausia – dydis
Yra keturi austrių auginimo būdai. Sylt saloje naudojamas bene populiariausias – austrės laikomos tinkliniuose maišuose, kurie dydžiu primena bulvių maišą. Maišai kabinami ant primityvių metalinių rėmų, įkaltų į jūros dugną. Potvynio metu maišus ir juose esančias austres apsemia jūros vanduo, atoslūgių metu austrės atsiranda ore. Darbininkai maišus nuolat tikrina, supurto ir pan.
Sylter Royal austrių gyvenimo trukmė – apie trejus metus. Austres vokiečiai perka iš Airijos. Kaip teigia fermos darbuotojai, Airijoje jie perka paaugliško amžiaus austres ir augina tol, kol jos subręsta. Austrės auga labai skirtingu tempu, bet svarbiausias dalykas parduodant austres yra ne amžius, bet jos dydis – tam tikras minimalus dydis garantuoja, kad transportavimo sausuma metu austrė be vandens nenugaiš.
Rudenį visos austrės keliauja į neišvaizdžią fermą, kur po stogų yra 15 baseinų su nuolat keičiamu jūros vandeniu, kur galima laikyti apie 2 milijonus austrių. Kompanijos „Dittmeyer's Austern-Compagnie“ specialistai teigia, kad anksčiau austres per žiemą buvo galima laikyti jūros pakrantėje, tačiau dabar pasitaiko labai šaltų žiemų, todėl savininkai neberizikuoja ir lapkritį austres perkelia į uždaras patalpas. Atgal į jūrą iš „žiemos rūmų“ austrės sugrįžta kovą arba balandį. Šaltas vanduo austrėms nekenkia – joms atviroje jūroje kenkia ledo lytys, kurios per potvynių ir atlydžių ciklą gali jas maišuose sutraiškyti ar maišus nuo metalinių rėmų nuplėšti.
Nuolatinės treniruotės
Austrės – vandenį filtruojantys moliuskai. Vandenyje jos atveria savo geldelę, t. y. atleidžia raumenį. Taip austrė maitinasi – per valandą perfiltruodama apie 20 litrų vandens ir suvartodama jame esantį planktoną.
Kai austrės žiemai perkeliamos į baseinus, kartais iš jų išleidžiamas vanduo, imituojant atoslūgį. Atoslūgio metu austrė užsidaro, kad be vandens nežūtų. Austrių fermos specialistai teigia, kad baseinuose dirbtinai sukeliant atoslūgius ir potvynius treniruojami austrių raumenys – austrė ilgą laiką gali būti užsidariusi, ištverti ilgesnę kelionę sausuma užsakovų link ir likti gyva (nereikia pamiršti, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje yra specifinės austrių vartojimo tradicijos – jos valgomos gyvos. Kitų šalių gurmanai taip pat mėgsta gyvas austres).
Sylt salos austrių gamintojai skundžiasi dėl didelių austrių transportavimo kaštų, tačiau fermos perkelti į kitą vietą nesiruošia, nes Sylt salos pakrantės garsėja labai švariu vandeniu. Toks švarus vanduo yra tik vienoje Airijos ir vienoje Škotijos pakrantės atkarpoje, be to, jis turi labai didelės įtakos austrių augimui.
