Gyvūnėlių mylėtojai net nenori girdėti apie namie auginamų augintinių sukeliamus nepatogumus, kai reikia jais nuolat rūpintis, vedžioti, prižiūrėti. Ir dėl jų nuolat iškrečiamų eibių nepyksta. Viską esą atsveria globojamų gyvūnų atsidavimas, prieraišumas, švelnumas, ištikimybė šeimininkams. O katės, sako, dar ir tikros daktarės - net depresiją gali išgydyti!
Jūreivių pagalbininkai
Vilnietė pedagogė psichologė Ramunė Žilienė nuo mažens buvo aistringa gyvūnų mylėtoja, tačiau tėvai šiam jos pomėgiui nepritarė. Kai Ramunė tapo savarankiška, jos namuose iškart atsirado vietos ir žiurkėnui, ir šuniukams, o prieš penketą metų ir tuo metu itin retos Lietuvoje katinų veislės - Meino meškėno - augintiniui. Įsigijo jį gausios šeimos džiaugsmui.
Meino meškėnų veislė išvesta palyginti neseniai - 1960 metais Amerikoje. Jų protėviai kilę iš Meino valstijos, todėl ir vadinami taip. Spėjama, kad kates milžines atsigabeno jūreiviai, į ilgas keliones jūromis ir vandenynais stambius gyvūnėlius pasiimdavę praktiškais tikslais - kad laive neliktų žiurkių ir pelių. Mat katės - stambaus sudėjimo (užaugančios net iki 11 kg, kūno ilgis kartu su uodega - iki metro!), stiprių kaulų, plačios krūtinės, taigi sudoroti žiurkę, ką jau kalbėti apie peles, joms vieni niekai.
Savų liesti nevalia
“Bet mūsų meškėnai, kurių turime jau septynis - be galo draugiški, puikiai sutaria ir su dviem miniatiūriniais cvergšnaucerių veislės šuniukais, ir su žiurkėnu, - džiaugiasi Ramunė. - Per pirmąjį susitikimą žiurkėnas, tiesa, išsigando. Bet pajutęs, kad jokio pavojaus nėra, įsidrąsino. Meškėnai turbūt jaučia, kad tai - jų šeimos narys, kurio liesti negalima."
Vis dėlto neapsieita ir be netekčių. “Anksčiau turėjome papūgą, kurią meškėnas “sutvarkė", - prisiminė ji. - Nusprendėme daugiau nerizikuoti, papūgų neauginame."
Kuo šie stambuoliai maitinasi, ar labai išrankūs?
“Duodame sauso pašaro, o kiekvieną vakarą - ir mėsytės, - pasakoja Meino meškėnų šeimininkė. - Jautienos arba vištienos - tik ne kiaulienos. Jokių atliekų nuo stalo, nors viena katytė vis taikosi ką iš lėkštės nutverti."
Ramunė tikina, kad didelės priežiūros šiems gyvūnėliams nereikia. Esą pakanka kartą ar du per savaitę iššukuoti kailį, kuris gana ilgas.
Linksmina ir gydo
Specialus maistas, tualetas, priežiūra, o dar kiek eibių šie “milžinai" prikrečia... Kam tas vargas - paklaustų skeptiškai gyvūnų atžvilgiu nusiteikęs tautietis. O gal tai mada, noras išsiskirti, pasirodyti prieš kitus?
“Kiekvienas turime savų pomėgių, hobių. Nesirengiu įtikinėti, kad šios katytės, bendravimas su jomis, pokštai ir žaidimai suteikia nenusakomą džiaugsmą ir vidinę palaimą, pakelia nuotaiką, nuramina, - šypteli Ramunė. - Tie, kurie nusiteikę priešiškai, geriau tegu jų ir neaugina.
Iš tiesų Lietuvoje vos prieš penketą metų atsiradę įspūdingieji Meino meškėnai, manau, pirmiausia - paskutinis mados klyksmas. Žmones jie žavi savo dydžiu ir grožiu. O visi juos auginant patiriami rūpesčiai nublanksta, kai vos grįžusi iš darbo pamatai juos laukiančius, pradedi su jais kalbėtis, žaisti. Pakanka švelniai murkiančiam katinėliui susirangyti lovoje, ant šeimininkės kojų - ir bemat pajunti ramybę, dingsta nerimas, įtampa. Kai laukiausi kūdikio, kojas labai traukė mėšlungis. Norite tikėkite, norite ne, bet du meškėnai, kasnakt užgulę mano kojas, šį negalavimą panaikino!"
O eibių, žinoma, Meino meškėnai Ramunei iškrėtę ne tiek mažai. Ir užuolaidas apdraskę, ir gėles - ypač jaunikliai - iškapstę. Ir brangų laikrodį sudaužę. Bet šeimininkė ant jų dėl to nė kiek nepyksta. “Gyvūnas yra gyvūnas, - sako ji. - Ne barti jį už tai reikia, o auklėti, mokyti, kas galima, o ko - ne."
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
