Lietuvoje neseniai pristatytas naujausias Algimanto Puipos filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“, kur atliekate pagrindinį Monikos vaidmenį. Kaip jaučiatės po premjeros?
Išgyvenau savotišką, šiek tiek net užspaustą būseną, kai vienu metu jauti ir baimę, ir atsakomybę. Man pačiai keista, kad jaučiau tam tikrą susidvejinimo momentą su heroje Monika. Jutau taip, lyg ne jos, o savo gyvenimo dalį tuoj atiduosiu žiūrovų teismui. Dabar šie jausmai beveik atslūgo. Atoslūgis prasidėjo tada, kai važinėdama iš miesto į miestą pristatyti filmą žiūrovams, staiga suvokiau, kad mano herojė Monika jau čia gyvena ir gyvena atskirą gyvenimą, o man laikas grįžti ir pradėti savąjį.
Jurgos Ivanauskaitė romane, pagal kurį ir buvo rašomas filmo scenarijus, Monika yra 45-erių moteris. Ar negalvojote, kad mūsų visuomenei tokio amžiaus moters problemos jau senokai yra neįdomios?
Pagal scenarijų Monika net šiek tiek vyresnė. O ir pati specialiai nesijauninau ir niekada nesidariau plastinių operacijų. Taigi mano Monikai turėtų būti apie 50 metų. Tokio amžiaus moterų vidinis pasaulis ir turtingas, ir spalvingas. Kai Moniką ekrane pamatė pirmieji žiūrovai, ir kai teko su jais pasikalbėti, ypač su brandaus amžiaus moterimis, pamaniau, kad atlikau tam tikrą misiją. Mat išgirdau, kad Monika toms moterims suteikė optimizmo gyventi. Esu tos nuomonės, kad pas mus žmogaus amžius suvokiamas gerokai išbalansuotai. Kalbant iš filmų kūrėjos pozicijų, man įdomūs visokio amžiaus žmonės. Ir 80-metis gali būti įdomus.
Gyvenime daugiausia dirbate už ekrano, o ar svajojote kada nors tapti aktore?
Prieš daugelį metų mokykloje atsakinėjau į testo klausimus, į kuriuos tuo metu atsakinėdavo visi mokiniai, kad sužinotų, kurioje profesinėje srityje geriausiai galėtų save realizuoti. Po testo man buvo pasakyta, kad geriausiai tinku dirbti medicinoje arba slaugoje. Mokykloje lankiau dramos būrelį ir galbūt todėl pasirinkau režisūros studijas. Šiandien manau, kad šiek tiek gydymo ir slaugos yra ir režisieriaus profesijoje. Dirbdama dokumentiniame kine prisiliečiu prie žmogaus sielos.
Janina Lapinskaitė (nuotr. Kristinos Sereikaitės)
Jūsų kurtuose dokumentiniuose filmuose nerasi „spindinčio“ gyvenimo. Atvirkščiai – jūsų herojai žmonės lyg ir už borto. Kas jus traukia prisiliesti prie liūdnosios gyvenimo pusės?
Man įdomus pats žmogus. Jeigu tektų kurti filmą apie politiką, apie turtuolį, vis tiek ieškočiau jo gyvenime skaudulių, sunkumų, o ne spindesio. Esu tikra, kad niekas gyvenimo lengvai nenugyvena. Gyvenimas sudėtingas. Norėdami ką nors gauti, neišvengiamai turime atiduoti. Nuomonė, kad ant žemiausiųjų socialinių pakopų stovintys žmonės yra nelaimingi, o tie turtingieji ir spindintys – laimės kūdikiai, yra klaidinga. Dažnai būtent tie, kuriuos gyvenimas skriaudžia, turi daug daugiau dvasinės stiprybės už visko pertekusius. O ir aš pati, turėdama rankas, kojas, ne kartą gyvenime mokiausi ir sėmiausi stiprybės iš vadinamojo andergraundo žmonių.
Kas jums, kaip moteriai ir kūrėjai, yra laimė?
Tikrai nebūčiau laiminga, jei atsiduočiau vien šeimai: virčiau, skalbčiau, laukčiau grįžtančio iš darbo vyro, galvočiau, ką veikia mano vaikai. Nesijausčiau laiminga ir tada, jei spindėčiau profesinėje veikloje ir neturėčiau šeimos: galimybės pabūti su vyru, paskambinti vaikams.
Viskas priklauso nuo aplinkybių. Būna, bėgi bėgi ir staiga pailsi šeimoje. O paskui, žiūrėk, vėl pasiilgsti darbo. Mano laimė iš to ir susideda: labai norisi dirbti ir labai norisi ramybės šeimoje.
Kaip geriausiai pailsite?
Oi, daug nereikia. Geriausias poilsis – vienatvė kaime, miške.
Sudarote tvirtos moters įspūdį. Ar tokia esate iš tikrųjų?
Esu tik sukūrusi stiprios, tvirtos moters įvaizdį. Iš tiesų esu visokia – ir silpna, ir stipri. Kaip ir kiekviena moteris, kaip ir herojė Monika. Tik tiek, kad silpnybes daugiau laikau savyje, o stiprybės momentais esu apsupta žmonių. Kadangi silpnybių nerodau, turbūt daugelis ir įsivaizduoja, kad esu stipri. Yra buvę visokių akimirkų, net kai gyvenimas staiga pradėdavo slysti iš po kojų. Vienintelis dalykas, kuriuo džiaugiuosi, už ką dėkoju likimui, Dievui – kad esu optimistė. Net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis negalvoju, kad nebeįmanoma nieko pakeisti. Turiu vieną taisyklę, kurią kas rytą sau kartoju: „Tai praeis.“ Šie vieno išminčiaus žodžiai man padeda neapkvaisti iš laimės, kai labai gera, ir nenugrimzti į depresiją, kai labai bloga. Taip pagalvojau ir po filmo pristatymo: „Nesvarbu, kad dabar daug gėlių, dėmesio, sveikinimų, nes tai praeis...“
TIK FAKTAI
Žinomi kino režisieriai J. Lapinkaitė ir A. Puipa susituokę jau 33 metus.
Pora užaugino du sūnus.
J. Lapinskaitė vaidino filmuose „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Elzė iš Gilijos“. Filme „Miegančiųjų drugelių tvirtovė“ ji sukūrė pagrindinį vaidmenį. J. Lapinskaitė yra ir šio filmo antroji režisierė.
