„Man patinka, kokie esame. Norėčiau, kad liktume tokie patys, bet šiek tiek palinkėčiau atsipalaiduoti ir dažniau atsitraukti nuo kasdienybės. Buitis tikrai gali išardyti santykius – tą patvirtintų kiekviena pora. Linkėčiau dažniau atkreipti dėmesį į vienas kitą ir skirti daugiau dėmesio. Čia bendrai visiems – tuo pačiu ir mums“, – neslėpė Irūna.
Pora susipažino dar paauglystėje, kai jų kelius sujungė ne kas kitas, o muzika. Nors ir ji neslepia, kad jos vyras Rokas yra karininkas, jis labai meniškos sielos žmogus – būtent šie bendrumai juos ir sujungė.
Nors banalu sakyti, kad santykiai – itin didelis darbas, Irūna neslepia, kad ir tą faktą nuginčyti yra labai sunku.
„Visko buvo per tuos 7 metus ir visko dar bus. Per tokį ilgą laiką kartu supranti, kad tavo antroji pusė nelabai tave gali nustebinti, nes per tiek gali puikiausiai pažinti žmogų, o manau, kad laikas žmonių nekeičia.
Aš tikiuosi, kad mes liksime tokie, kokie esame, kokie susipažinome ir vienas kitą pamilome. Manau, kad viskas pasikeitė, kai gimė vaikai ir prasidėjo pačios didžiausios gyvenimiškos pamokos. Kol užaugs sūnus su dukra, manau tol ir bus dar kažkokių siurprizų“, – šypteli pašnekovė.
Paklausta, ar mėgsta su didele švente paminėti vestuvių sukaktis, moteris tikina, kad šių metų varines vestuves su vyru paminės jaukiai ir ramiai, bet ne trankiai.
„Su vyru paprastai esame linkę apsikeisti dovanomis arba skirti laiką vienas kitam. Ši vasara tiek man, tiek vyrui – labai darbinga, lyginant su praėjusiais keliais metais. Turbūt šiemet ieškosime tinkamesnės progos atšvęsti – galbūt tai bus rudenį. Turbūt geriausias paminėjimas turint vaikų yra tiesiog skirti laiko vienas kitam – išvažiuoti porai dienų ir atitrūkti nuo rutinos, tačiau ir tai padaryti nėra lengva. Labai reikia prie jų prisitaikyti“, – kalba ji.
Vestuvės neapsiėjo be nervų
Atlikėja prisiminė lemtingąją 2018-ųjų vasaros dieną, kuri neapsiėjo be netikėtumų bei neplanuotų įvykių. Iš vakaro sodyboje dingusi elektra sukėlė paniką, kad vestuvės gali neįvykti, tačiau moteris neslepia, kad vakarinė dalis „atpirko“ visus nervus. Streso kėlė ir fotografų dėmesys, kuriam pora nebuvo pasiruošusi.
„Turbūt nieko nepakeisčiau, net jei vestuvės vyktų ir šiandien – esu matomas žmogus. Tačiau mano reakcija būtų atlaidesnė ir kitokia – per tiek laiko esu dar labiau susigyvenusi su tuo, kas aš esu. Ir Rokas yra pasikeitęs – turbūt ir jis pats į situaciją žiūrėtų paprasčiau ar netgi su juoku. Tuomet jis buvo nežinomas žmogus, santykius su juo ilgai slėpėme, todėl fotografai ir žurnalistai vestuvėse jam buvo didelis smūgis ir šokas“, – prisiminė ji.
Vis dėlto keli dalykai įstrigo atmintyje: „Jei būtų įmanoma pakeisti, savo vestuvių dieną nedirbtume – paskirtume žmogų, kuris būtų atsakingas už atsiskaitymus, svečių išlydėjimus. Rokas prie to iš esmės dirbo vienas ir man sakė, kad per tokį gerą balių daug praleido. Šiandien rinktumėmės žmogų, kuris už mus visa tai padarytų, visko nuo nulio patys neplanuotume.“
Kalbėdama apie nostalgiškas vestuves, I. Puzaraitė-Čepononienė užsimena, kad nors kartoti jas norėtų, kai kurie dalykai tiesiog nebebūtų tokie, kokie buvo prieš septynerius metus.
„Kai kurių dalykų pakartoti negalėčiau – a.a. Donatas Čižauskas vedė mūsų vestuves, kas buvo labai ryškus prisiminimas, įsirėžęs į atmintį visam gyvenimui. Taip pat sodyba, vasaros laikas, ta pati Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia mums paliko labai didelį įspūdį“, – šypsosi pašnekovė.
Turi patarimą poroms
Nors sakoma, kad bėgantis laikas santykius, kaip ir žmones, gali stipriai pakeisti, atlikėja neslepia mananti kiek kitaip. O ir septyneri metai, atlikėjos teigimu, nėra tokia didelė sukaktis – juk skaičiai tėra tik skaičiai.
„Nuo vestuvių didelių santykių pokyčių tikrai nepastebiu, nes mudu su Roku labai daug metų esame pažįstami. Jau net nebeskaičiuojame, nes tas skaičius nėra svarbus ir reikšmingas. Ką mes sukūrėme iki santuokos jau buvo stipru, vieninga. Vestuves kėlėme tik norėdami šventę pasidaryti sau.
Mūsų gyvenimas pasikeitė dar labiau tik tada, kai atsirado vaikai. Atsirado daugiau atsakomybių, daugiau rimties, to tikro suaugusiųjų gyvenimo. Mums išties pasisekė laimėti loterijoje vaikus, – juokiasi pašnekovė. – Septynerius metus gyvename labai šeimyniniame, kartais labai buitiniame kontakte, todėl tos akimirkos, kada gauname galimybę ištrūkti dviese kur nors mums yra pati geriausia dovana.“
Vis dėlto artėjantis santuokos dešimtmetis verčia mąstyti apie ateities planus: „Kažkada turėjome idėją atnaujinti santuokos įžadus, tačiau į tai tuomet žiūrėjome pro pirštus, nes viskas buvo nauja, šviežia. O dabar vos spėjome mirktelėti ir jau tuoj bus dešimt metų santuokoje. Dešimtmetį tikrai norėsime paminėti.“
Paklausta apie sėkmingų santykių receptą, I. Puzaraitė-Čepononienė tikina iš savo patirties išmokusi kelis dalykus, kuriuos būtų vertinga žinoti kitoms poroms.
„Turbūt visoms poroms iš savo patirties palinkėčiau nepamesti galvos tam tikruose gyvenimo etapuose, kurie nebūtinai būna lengvi. Kartais santykiuose būna labai sunkių dalykų – reikia tiesiog suprasti, kad tai dar vienas išbandymas, dar vienas etapas, kurį reikia praeiti ir kuris pasibaigs.
Reikia nenuleisti rankų ir nepasiduoti – aplinkui matau, kaip dauguma porų tiesiog pasiduoda, kai to galėtų nedaryti, o paskui gailisi. Niekada netikiu idealiais santykiais ir poromis, kurios skelbiasi neturinčios išbandymų“, – teigia ji.
