Pasikalbėti apie klasės laikus malonu ir Ingridai Martinkėnaitei, grupės "69 danguje" narei.
Juolab, kad mokyklos laikams likus užnugaryje tiek daug pasikeitimų įvyko moters gyvenime – šeimos atsiradimas, muzikinė karjera – viskas skrieja ratu, įtraukia į nesibaigiančių iššūkių ir atradimų verpetą. Smagu, kai gyvenimas negaili žmogui sėkmės. Ingrida Martinkėnaitė ja tiesiog trykšta.
Kaip prisimeni pirmuosius metus mokykloje?
Oi, buvau labai rami mergytė. Tačiau vieną nuotykį turėjau - pamiršau apsivilkti uniformą ir atėjau į mokyklą be jos! Buvo žiema, užsitempiau pėdkelnes ir marškinėlius ilgomis rankovėmis, ir nuėjau pusryčiauti. Staiga apsižiūrėjau, kad vėluoju! Tik - strykt į paltuką ir lėkte į mokyklą. Deja, tik mokyklos rūbinėje atsikvošėjau, jog trūksta uniformos....
Kurie metai mokykloje buvo šauniausi?
Na, šauniausi buvo, ko gero, paskutiniai. Ne paslaptis, juk visi laukėme to momento, kada baigsime mokyklą. Norėjome, kad tai įvyktų kuo greičiau, tiesa?
Kurios pamokos buvo mėgstamos?
Labai mėgau fizinio lavinimo pamoką, kadangi svajojau dirbti cirke. Todėl be galo stengiausi…
Ar buvai įsimylėjusi klasioką, mokytoją?
Buvau įsimylėjusi vieną naujoką, kuris atėjo į mūsų mokyklą gal aštuntoje ar devintoje klasėje. Tai buvo tikra pirmoji meilė – pirmas bučinys… Tačiau jis mane nuvylė, nepamenu jau, kodėl… Labai gaila, bet tokių šaunių mokytojų, į kuriuos būčiau atkreipusi dėmesį, nebuvo. Bet buvo klasiokų! Per kiekvienas šventes iš dviejų klasiokų, su kuriais smagiai bendraudavau kasdien, dovanų gaudavau žaisliukų ir atvirukų. Pamenu, kaip jie pasitikdavo mane prie laiptinės ir drauge eidavom krėsti įvairiausių pokštų. Ir iš mokyklos palydėdavo namo, kaip ir priklauso džentelmenams – panešdavo kuprinę. Kažkaip nuolat susiklostydavo, jog draugaudavau daugiau su berniukais, nei su mergaitėmis. Oi, šia tema galėčiau kalbėti ir kalbėti…
Kaip prisimeni paskutinę klasę?
Kažkodėl paskutiniais metais labai susidraugavom su savo klasės berniukais, tad ir paskutinės šventės prabėgo glaudžiame klasiokų būryje.
Ar turėjai pravardę klasėje?
Kadangi buvau mažiausia klasėje, mane vadindavo įvairiausiais mažybiniais vardais.
Ar buvo tokių mokytojų, kurių pavardę gali išpyškinti ir dabar prikelta viduryje nakties? Jeigu taip, kuo to mokytojo asmenybė sužavėjo arba atvirkščiai - nuvylė?
Apie “atvirkščiai” nešnekėsiu, bet pagirti – pagirsiu. Buvo toks mokytojas Rakauskas. Tikras mokytojas iš didžiosios raidės. Taip pat klasės auklėtoja Akmanova, kolegijos, kurioje mokiausi direktorius… berods dėstė taikomąją matematiką... Patys geriausi atsiliepimai apie Vilniaus Universiteto dėstytojus… Aš – labiau tiksliukė, nei humanitarė…
Ar bendrauji ir dabar su savo klasės geriausiais draugais?
Taip, retsykiais susiskambiname su keliomis klasiokėmis, palaikome ryšį… bet ne per daugiausiai. Visada labai malonu susitikti ir paplepėti.
Ar dar sapnuoji mokyklą?
Na, ne… daugiau sapnuoju universiteto laikus.
Ar yra toks klasiokas, kuriam asmeniškai norėtum ką nors pasakyti – padėkoti už ką nors, galbūt pagaliau pasakyti tai, ko nedrįsai mokykloje?
Iš mokyklos laikų didžiausią įspūdį man paliko du mano geriausi draugai. Jiems labai norėčiau padėkoti už viską. Tačiau vienas iš jų išsikraustė į kitą miestą dar nebaigęs mokyklos, todėl visiškai nežinau, koks jo likimas. O taip būtų smagu pasikalbėti.
Ar turėtum apie ką pakalbėti su buvusiais klasės draugais per visą naktį?
Žinoma, juk taip įdomu sužinoti, kaip susiklostė jų gyvenimai!
Ar norėtum klasės susitikimo?
Be abejo, nors neperseniausiai dalyvavau jame. Gerai, kad atsiranda klasėje tokių entuziastų, kurie viską suorganizuoja – ačiū jiems! Štai rugpjūčio mėnesį planuojame kursiokų susitikimą. Labai viliuosi, kad galėsiu jame sudalyvauti.
Ar palaikai idėją paskelbti Klasės susitikimo dieną Lietuvoje ar vis tik reiktų palaukti, kol tokia diena atsiras pasaulyje?
O kam laukti?! Lietuviai galėtų parodyti pavyzdį kitiems. Nors kartą!..
Tik faktai:
Ingrida Martinkėnaitė baigė 2-ąją Grigiškių vidurinę mokyklą. Tai įvyko 1996 metais.
Eglė Zubkauskaitė
