Ką reiškia Jūsų grupės pavadinimas „Ilgi“?
Tiesiog pasivadinome „mirusiomis sielomis“, ir tiek. 80-aisiais pirmuosius koncertus pradėjome kaip Rygos miesto Leningrado rajono Kultūros namų jaunimo folkloro grupė. Pavadinimo „Ilgi“ naudoti mums neleido. „Ilgi“ – mirusios sielos, taip jos buvo vadinamos Kuržemėje. Mirusi siela yra tarytum tarpininkė tarp žmogaus kūno ir dvasios. O mes esame tarpininkai tarp dabarties ir praeities. Mano supratimu, esame geri vertėjai jaunimui – jiems bandome praeitį pateikti šiuolaikiškai.
Kaip būdama smuikininke susidomėjote folkloru?
Žinoma, žmonės sako, kad taip nebūna... Kai baigiau konservatoriją, net nenumaniau, koks turtingas latvių folkloras. Nei muzikos mokykloje, nei konservatorijoje nebuvo skiriama pakankamai dėmesio folklorui. Man labai patiko tokia muzika, tačiau tokiais laikais nebuvo galima gauti nei natų, nieko. Tartum, visa muzika prasidėtų Bachu...Vienintelis tautinis ansamblis tarybiniais laikais buvo „Hortus Musicus“ iš Talino – jų koncertuose visada sėdėdavau pirmoje eilėje. Norėjau taip groti, bet konservatorijoje visi tik juokėsi iš tokios idėjos. Romantiška muzika – tai pagrindas violončelei, tačiau tokia muzika nebuvo man prie širdies.
Pernai gruodžio mėnesį šventėte 30-ąsias grupės įkūrimo metines. Pati didžiausia Rygos koncertų salė buvo perpildyta. Žmogaus gyvenime 30 metų nėra daug, o grupės?
Pilna salė – įrodymas, kad visą šį laiką dirbome. Yra grupių, kurios realiai neegzistuoja, bet susirenka kas penki metai, kad atšvęstų eilinį jubiliejų. „Ilgi“ yra mūsų gyvenimas, savo gyvenimo labai nedemonstruojame. Jei kas nori mūsų koncerto, susiranda, kviečia, tada mes vykstame. Žinoma, laikui bėgant pasikeitėme. Pradėję, kaip tradicinis folkloro ansamblis, pamažu pridėjome gitaras, būgnus, bosinę gitarą. Garsas pasikeitė, nuoširdumas liko. Esame visokie – galime groti ir bažnyčioje, ir klube. Su didžiausiu malonumu grojam šokiams skirtą muziką, pagal ją šoka ir jaunimas, ir vyresni. Paprastai šokiai daro žmones laimingais. Ne tik šokantys, bet ir grojantys pasikrauna geros energijos.
Ar turit kokį mylimiausią šokį?
Taip, turiu, nors kaip muzikantei pašokti tenka nevisada. Vienas iš tokių yra lietuvių liaudies šokis „Trepsiukas“. Ypač dažnai grojam lietuvių tautinių šokių muziką, tenka groti ir estų, ukrainiečių, rusų, baltarusų šokius.
Ar turėjote pasiūlymų bendradarbiauti su užsienio muzikantais?
Laimei, tokių nebuvo. Už tai šiandien galime pasakyti “ačiū“ geležinei uždangai. Priešingu atveju nebūtume pasiekę to, ką pasiekėme dabar. Pirmuosius dešimt metų virėm tik savo sultyse, grojome tik tai, ką jautėme, išgyvenome. Tada, 80-aisiais nereikėjo užsidirbinėti pinigų, todėl turėjome daug laisvo laiko. Kai kurie grupės dalyviai naktimis dirbo sargais, susibėgdavom irgi naktimis ir grodavome. Tik 90-aisiais atradome, kad už sienų yra tokio stiliaus muzikos. Kai išgirdome folkroko grupę iš Švedijos „Hedningarna“, su susižavėjimu tarėme: „Ir mes norime tokio skambesio, tokių bosų!“.
Kaip įprastai vyksta Jūsų repeticijos?
Daug laiko užtrunku atrinkinėdama dainas. Tik tuomet parodau jas grupės nariams. Tada seka kolektyvinis darbas ir tada jokios natos mums nebeegzistuoja. Aš tik dabar supratau, kad „Ilgi“ muzika yra ypatinga dėl to, kad labai kruopščiai atrenkamos dainos. Gerai žinomos tautinės dainos ar visai negirdėti senovinės muzikos perlai mūsų dėka yra apvelkami naujais drabužiais ir naujai suskamba. Pati esu nustebusi, kiek latviai turi negirdėtų melodijų.
„Pasiliks tai, kas keisis“. Kas pasikeitė Jūsų grupėje, kodėl vis dar esate kartu ir muzikuojate?
Būti kartu mums labai patinka. Žinoma, paskutiniu metu nėra tiek daug galimybių muzikuoti, nes visi turime šeimas, pareigas, darbus. Anksčiau galėjome kiauras dienas ir naktis dainuoti, groti ir šokti. Kitokių pomėgių net neturime.
Neseniai išleidote naują albumą Tur Saulīte Pērties Gāja („Ten saulytė į pirtį ėjo“). Papasakokite apie jį.
Pastaruoju metu daug dirbome su ramia ir reklasacine muzika, todėl 2011 m. gruodžio 8 d. išleidome albumą „Tur Saulite perties gaje“ („Ten saulytė į pirtį ėjo“), kuris yra skirtas latvių pirčių ritualams. Latviai yra pamėgę pirtis – muzikos, kuri būtų tinkama ten klausytis, nebuvo. Draugai vis prašė įrašyti... Tai nuostabiai graži ir rami muzika.
Kuo džiaugiatės labiausia pažiūrėję į ilgą savo veiklos kelią?
To vienu žodžiu nepasakysi, sąrašas labai ilgas. Visų pirma esame dėkingi už tai, kad turime nuostabius ir ištikimus klausytojus. Didžiausias džiaugsmas, kad savo koncertuose matome visas kartas, mažus ir didelius, daug jaunimo. Esame nemažai keliavę po Latvijos regionines mokyklas, grojome vaikams latvių liaudies muziką. Didžiausias pasiekimas buvo prieš 5 metus, kai mūsų vestuvinių dainų albumas „Ne vienai dienai“ (Ne uz vienu dienu, Not for One Day) pasiekė antrąją vietą World Music Charts Europe grojaraštyje ir net keturis mėnesius išsilaikė tarp dešimties klausomiausių dainų. Ypač didžiuojuosi albumu „Spēleju, dancoju“ (2002) („Groju, dainuoju“, „I Played and Danced“). Labai džiaugiamės, kad koncerte Vilniuje kovo 20 d. susitiksime su mūsų muzikos gerbėjais.
Per paskutinius trejus metus Iļģi išleido tris albumus, koncertavo JAV, grojo Latvijos ir Europos festivaliuose. Tarptautinį pripažinimą grupei pelnė 2006 metų albumas „Ne vienai dienai“ (Ne uz vienu dienu, Not for One Day), kuris pasiekė atrąją vietą World Music Charts Europe grojaraštyje ir net keturis mėnesius išsilaikė tarp dešimties klausomiausių dainų.
Iļģi įsikūrė 1981 m., prie smuiku grojančios Ilga Reizniece prisijungė Māris Muktupāvels. Jie keliavo po Latviją, studijuodami liaudies dainas ir tradicijas. Kaip sako Ilga Reizniece: „Mums visada įdomi muzika kaip menas, ne tik liaudiškas kilmės aspektas. Mes siekiame išsaugoti Latvijos muzikinį palikimą ir grąžinti žmonėms, kas jau primiršta, ir visuomet patiriame tikrą džiaugsmą atlikdami tokią muziką“.
Iļģi, bėgant metams, pildė savo instrumentų arsenalą. Prie violončelės, kanklių, dūdmaišių prisijungė akustinė ir elektrinės gitaros, bosinė gitara, būgnai.
Iļģi koncertuoja festivaliuose Latvijoje, kitose Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Rusijoje, Australijoje, Kinijoje. Iļģi reprezentavo Latviją prie Branderburgo vartų 2004 m., kai Latvija buvo priimta į Europos Sąjungą, dalyvavo Etonnante Lettonie Prancūzijoje 2005 m., NATO susitikime Rygoje 2006 m., vyko į Kroatiją kartu su Latvijos prezidentu V.Zatleru 2008 m.
Latvijos muzikos įrašų leidėjai apdovanojo Iļģi kaip Visų Laikų Geriausio Šiuolaikinio Folko Albumo autorius net keturis kartus, o Latvijos kultūros ministras skyrė atlikėjai Ilgai Reizniece Didijį Folkloro Apdovanojimą 2006 m.
2009 m. grupė išleido albumą „Trumpiausios nakties dainos“ (Īsākās nakts dziesmas, Songs of the Shortest Night) - tai liaudies dainų, skirtų Joninių šventei, interpretacijos. Tai jau dvyliktas grupės albumas, jo premjera įvyko Rygoje, koncertas buvo tiesiogiai transliuojamas internete.
2011 m. grupė atšventė 30-ies metų jubiliejų.
Jubiliejinio koncerto Rygoje fragmentas:
Grupės video:
Atlikėjai:
Ilga Reizniece - smuikas, vokalas.
Gatis Gaujenieks – grįžęs iš JAV 1997 m. prisijungė prie grupės; bosinė gitara, giga, garso operatorius.
Egons Kronbergs – gitara.
Mārtiņš Linde – perkusija.
Valdas Karpuška – garso režisierius.
Marius Selevičius – šviesos dailininkas.
Koncertas vyks:
Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje Kovo 20 dieną.
Koncerto pradžia: 19.00 val.
