Paskutinį kartą iš širdies apie kūrybą ir gyvenimą kalbėjausi su Arvydu prieš beveik septynetą metų. Tada abu gyvenome anapus didžiojo vandenyno – Vankuveryje, Kanadoje.
Tėvynės ilgesys, gyvenimas kitoje kultūroje, kitame žemyne – sukrečiantis ir praturtinantis – mus, bendraminčius lietuvius, savaime įkvėpdavo egzistenciniams pokalbiams. Dabar ir Arvydas, ir aš vėl gyvename Lietuvoje. Susitikome pasikalbėti. Ir vėl – apie kūrybą ir gyvenimą. Ir vėl – iš širdies. Laikas toks reliatyvus.
- Kada sąmoningai suvokei, kad nori kurti? Kaip pasirinkai kūrybos kelią?
- Viskas prasidėjo nuo mokyklos dienų. Kartu su draugais mokykloje steigėme teatrą. Kai susirinkom, kiekvienas visų akivaizdoje turėjom papasakoti kokią nors matytą ar girdėtą istoriją. Aš papasakojau istoriją apie tai, kaip maži vaikai, gal penkerių ar septynerių metų amžiaus, užmušė žiurkę. Atsimenu, pasakojau taip emocingai, kažkurią akimirką akyse net ašaros pasirodė. Man labai rūpėjo, kaip tokie maži vaikai – juk patys dar nekalti – galėjo užmušti žiurkę? Aš ir pats žiurkių nelabai mėgau, bet nužudyti gyvą padarą... Man tai buvo sunku suprasti. Labai giliai įsirėžė tas jausmas, kad man iš tikrųjų pavyko papasakoti. Matyt, tada išgyvenau katarsį. Aiškiai supratau, jog norėsiu pasakoti dar. Nuo tada pradėjau ieškoti prasmės teatre. Iš pradžių vaidinimo teatre neįvardinau kaip kūrybos. Teatras buvo kaip misija, atsivėrimo aikštelė, tikro, nesumeluoto, nuoširdaus pasakojimo vieta. Vėliau supratau, kad nuoširdumas pats savaime nėra meninė vertybė. Jis daugiau susijęs su asmeniniu jautrumu. Priešingai, kiti nuoširdumo gali nematyti ir nenorėti. Tą nuogą pradinę mintį turi kažkaip perkeisti ir sukurti visai kitokią kokybę. Pavyzdžiui, kriminalinės istorijos laikraščiuose yra viena. Bet štai rašytojas iš jų sukuria dramą ar tragikomediją – tai ne tas pats, kaip tos istorijos laikraščiuose.
Taigi, prasidėjo išraiškos formos ieškojimas. Nuo aktorinio meno nukeliavau prie režisūros. Norėjau kurti ne tik vaidmenį, bet absoliučiai kitą gyvenimą, kitą kokybę. Štai tada aš ir pradėjau suvokti, kas yra kūryba – kurti visiškai kitokį pasaulį, kuris turi savą gyvenimą. Dabar man didžiausia vertybė – ne forma ar efektai, kurie stebina žmones, bet kad istorija pulsuotų, būtų gyva ir atėjus laikui net pradėtų nepriklausyti nuo manęs. Kaip vaikas – jis pats ima pažinti pasaulį, vystytis, mąstyti, klausti. Taip ir teatre – gyvybė yra didžiausia vertybė.
- Bet gyva – tai, kas tikra. Tai, kas tikra, yra nuoširdu. Vadinasi, kaip ir apeinamas ratas?
- Absoliučiai taip. Tačiau grįžtama jau su kitokia kokybe. Menas, mano supratimu, nėra impulsyvus, nevaldomas. Ar tai būtų romanas, ar paveikslas, ar spektaklis, tu ilgai nešioji jį savyje. Dailininkas sėdi ne vien prie drobės, sėdi ilgai su pačiu savimi, vyksta tos užgimusios minties įprasminimas savyje. Ir ne tik savyje, bet ir laiko, erdvės, žmonijos kontekste. Ir tik tada tą mintį, kaip naują kokybę, paleidi į pasaulį tam, kad ir kiti žmonės joje atpažintų save. Kūrinys tampa jau ne asmeniškas, o pažinus ir kitiems žmonėms. Tas perfiltravimas, formavimas gali trukti ilgai. Režisierius V. Žalakevičius scenarijų parašydavo gal per dvi savaites, bet savy nešiodavosi jį metus. Sakydavo: „Kai jis subręsta mano mintyse ir širdyje, tada ir parašau.“
- Šiek tiek nutuokiu, kaip ir kada gimsta paveikslas ar eilėraštis. O kada gimsta spektaklis?
- Spektaklis, ko gero, gimsta kelis kartus. Pirmas gimimas – darbo su aktoriais metu, kai pajunti, kad spektaklis tikrai bus. Tas pajautimas suteikia tvirtybės eiti iki pat galo. Kai pirmąkart atsiveria uždanga, tai būna antrasis, didysis spektaklio gimimas. Atrasti medžiagą irgi yra svarbu, bet tinkamos pjesės suradimas dar nėra gimimas. Būna, net ne pats pasirenku scenarijų, man pasiūlo pastatyti tam tikrą spektaklį. Bet, kaip V. Žalakevičius sakydavo, ką turės, tą mylėsi. (Cituoju Žalakevičių, nes daug jo sakytų žodžių pasitvirtina.) Anksčiau, kai buvau jaunesnis, ne viską suprasdavau, ką jis man sakydavo, bet dabar vis prisimenu jį ir matau, kad buvo teisus.
Jei matai negalėsiąs pamilti, atsisakyk iš karto. Pirmiausia, kūrinyje ieškai savęs, nors mažyčio kabliuko, kuris tave užkabins. Tada jau gali pradėti eiti to kūrinio vaga, ieškoti prasmių toliau. Teatre labai daug priklauso nuo žmonių, su kuriais dirbsi drauge, nuo aktorių pasirinkimo. Spektaklio statymas paprastai vyksta du mėnesius. Tuos du mėnesius tiesiog gyvenu su tais žmonėmis, todėl man labai svarbu, kad tai būtų žmonės, kuriuos myliu, gerbiu ir su kuriais būdamas jaučiu dvasinį komfortą. Jei tik atsiranda nors vienas žmogus, su kuriuo etinės ir moralinės nuostatos nesutampa, kol tenka dirbti kartu, kankinuosi siaubingai. Toks žmogus suėda daug mano energijos, po tokio darbo, būna, net fiziškai susergu: tarsi reikia išsirgti, atsikratyti susikaupusio negerumo. Dabar gerai žinau: jei jaučiu esant nors vieną tokį žmogų kūrybinėje grupėje, geriau iš karto atsisakyti projekto.
Nesu iš tų, kurie mano, kad statant spektaklį viską diktuoja režisierius. Kaip aktoriai mokosi iš manęs, lygiai taip pat ir aš mokausi iš jų. Juk susirenka skirtingo amžiaus, skirtingų kartų aktoriai, skirtingos asmenybės ir reikia, kad mes visi susikalbėtume, sukurtume kitą – spektaklio – pasaulį, kuriame gyvens to pasaulio personažai. Mes labai veikiame vieni kitus ne tik kūrybiškai, bet ir gyvenimiškai. Juk tai ir būna du mėnesiai mano, jų gyvenimo.
- Tu kalbi apie kitokio, spektaklio pasaulio kūrimą, tarsi jis būtų paralelinėje erdvėje. Kokios sąsajos tarp spektaklio kūrimo ir asmeninio gyvenimo?
- Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad pats gyvenimas, realus gyvenimas yra didžiausias mokytojas. Artimi žmonės – vaikas, žmona, sesuo, tėvai – man tapo didžiausia vertybe. Kai tik baigiau konservatoriją, pirmoje vietoje man buvo menas, sukausi daugiausia teatro pasaulyje, visa kita buvo antrame plane. Gyvenimas bėgdavo tarsi aplenkdamas mano asmeninį gyvenimą: laiką leisdavau su teatro žmonėmis, ne su artimaisiais. Bet laikui bėgant pamatai, kad tampi vienišas. Toks pasiaukojimas teatrui atima pačius brangiausius žmones. Iš tikrųjų, viskas, ką parašai, sukuri, ateina iš ten, kur esi, kas tave supa, o ne iš tavo asmeninių giluminių fantazijų. Fantazijos yra tik tavo, o tam, kad jos taptų ir kito, turi iš tikrųjų būti su kitais žmonėmis. Todėl kuriančiam žmogui visų pirma turėtų būti svarbus tikras gyvenimas: santykis su artimaisiais, gamta, miestu ar net gyvūnais.
Atskirtas nuo realaus gyvenimo teatras ilgainiui net nebeteikia malonumo ir tampa negyvas. Žmonės teatre turi atpažinti save. Ir jei taip yra, vadinasi tu neišskridai į kosmosą tam, kad sukurtum spektaklį, o buvai šalia artimų žmonių. Man tai labai svarbu – gyvybėje kurti gyvybę.
- Esi patyręs, ką reiškia dirbti nesavą, nekūrybišką darbą. Kokia tai buvo patirtis?
- Buvo didelė kančia. Per tuos trejus gyvenimo Vankuveryje metus teko pastatyti tik du spektaklius. Kai dirbau suvenyrų parduotuvėje prie prekystalio, būdavo, bent per pietų pertrauką susirasdavau jaukią vietelę ir rašydavau įvairius apmąstymus. Rašymas prasiverždavo srautu. Dabar, kai pasiimu tų dienų užrašus, tiek gražių dalykų juose randu, net pačiam keista. Darbo prasme buvau kaip gniaužtuose, bet užtat kaip tik tada daug laiko praleidau su šeima. Kai atsigręžiu į praėjusį gyvenimą, matau, kad mano pirmos vedybos buvo „kažkur šalia“, viskas sukosi tik apie teatrą. Teatras iš mano pirmo sūnaus tiesiog atėmė tėtį. Su antru sūnum jau viskas buvo kitaip. Vankuveryje tas profesinis suvaržymas, matyt, buvo reikalingas, nes per tą laiką supratau, ką reiškia iš tikrųjų gyventi šeimoje. Taigi, tas laikas kartu buvo ir dieviškas: vaikiuko gimimas, santykiai su žmona tiesiog sužydėjo. Žinoma, be galo ilgėjausi savo darbo. Užtat dabar galiu sujungti šeimą ir teartą ir suprantu, jog darbui teatre man reikia žemiškos realybės.
Aš ieškau gyvojo teatro. Intuityviai jaučiu, kas tai yra ir kaip iki jo eiti. Tokiame teatre režisierius neafišuoja savęs, režisūra tarsi ištirpsta. Jei kada pajusiu, kad teatras negyvas, kad tai tik mušimas būgnais ir vienokios ar kitokios tiesos deklamavimas, tiesiog pasitrauksiu.
- Realiame gyvenime žmogus mėgsta vaidinti, o teatre, per vaidybą, jis siekia gyvenimo. Kaip suprasti tokį paradoksą?
- Mąstant apie šį tavo klausimą, man kyla mintis: o kas yra tikra? Teatre žmogus atpažįsta tikra atpažindamas save. Ta atpažinimo akimirka yra labai svarbi. Net jei pasineriama į kolektyvinę pasąmonę, žmogus gali atpažinti save. Jei autorius yra gyvas, jis kalba apie kertinius gyvenimo aspektus ir žino, apie ką kalba. Tai yra kaip išpažintis. O žiūrovas ją priima, nes atpažįsta. Teatre atiduodi save tam, kad ir kitas atpažindamas išpažintų save. Taip, aktorius teatre atlieka žmogaus išpažintį.
- Išpažintį kuria prasme?
- Plačiąja prasme. Kai šešiolikos metų kalbėjau apie žiurkę, mano akyse buvo ašaros ir kiti tai matė. Šešiolikmečiui tikrai nėra lengva atsiverti. Tai buvo tikras atsivėrimas, mano jausmų išpažintis. Pajutau malonę ir tas išgyvenimas „neša“ mane jau trisdešimt ketverius metus – jis kaip mano moto. Net ir prie klausyklos atlikdamas išpažintį gali iš tikrųjų neatsiverti. Tačiau atlikti išpažintį – tikrai atsiverti gali ir prie klausyklos, ir per meną, per meilę.
- Kaip tu manai, ar teatras yra atsivėrimas, išpažintis, ar apskritai kūryba yra atsivėrimas?
- Taip, visa kūryba. To ir pasigendu mūsų visuomenės požiūryje į meną. Tarkime, šalies valdžia meną dažnai traktuoja kaip kažką neapčiuopiamą, o jei tai nėra apčiuopiama, nėra ir vertybė. Apie aktorių irgi dažnai manoma: ai, jis tik vaidina. Ta kuriančio žmogaus atsivėrimo vertė taip ir nesuvokiama. Žmogui meno reikia tam, kad jis suvoktų save, kad atsigręžtų į savo širdį. Žinoma, visada yra ir bus kuriančių žmonių, kurie kurs, kad ir koks būtų šalies valdžios požiūris į meną. Tačiau valdžios požiūris į meną turi įtakos visuomenės meno suvokimui.
Net šventuose paveiksluose Kristaus, Marijos širdys yra atviros, pažeidžiamos, susmaigstytos durklais. Taip ir menininkas turi nebijoti atverti širdies, net jei visuomenė ją subadys durklais.
Menas plaukia iš širdies. Visi meno kūriniai yra daugiau nei tik logika. Jei tik logika, tai jau ne menas. Net architektūroje, kur logikos tikrai daug, vis tiek atveriama ir širdis. Pavyzdžiui, šis smetoninės architektūros namas, kurio kambaryje sėdime. Kuomet architektas planavo šio namo statybą, mąstė: padarysim štai tokį langelį, pro kurį kažkaip ypatingai kris šviesa būtent tokiu kampu, ar pastatysim šį bokštelį, kuris taip gražiai išsikiš žiūrint į pastatą iš toli. Juk tai jau iš širdies, o ne iš logikos. Daugybė daiktų aplink mus yra tikri kūriniai, atsivėrimų liudininkai. Jei nėra atsivėrimo, tai baisu.
- Kas tada?
- Melas. Nėra nieko šventa.
- O jei nesi menininkas?
- Tada atsiveri per meilę, santykius. Palaikyti šeimos harmoniją – tikras menas. Priimti kitą pasaulį, kitą mąstymą, kitą laiką. Kad ir tavo vaikas: ateis paauglystė, kai gal sunku bus susikalbėti, jį suprasti, jam sunku suprasti tave – skirtingos kartos. Tačiau turi atsiverti, kad pajėgtum suprasti. Taip pat – tarp vyro ir žmonos. Tik atsivėrę esam lygūs: atsiverti ir išreikšti save, kartu atsiveriant ir priimant kitą.
H. Hesse yra labai gražiai pasakęs: „Menas – tai žvelgimas į pasaulį malonės būsenos. Malonės būsena kartu yra ir atleidimo būsena. Matai, koks yra pasaulis iš tikrųjų: tai ne tik grožis, pasaulis kartu ir žiaurus, baisus. Bet malonės būsenos esi viena su juo, kenti ir džiaugiesi kartu su juo. Tuo malonės žvilgsniu gali žvelgti ir į mylimą moterį, draugą, vaiką.
Meilė... Meilė yra pats didžiausias tikslas. Iš tikrųjų, toji malonės būsena ir yra meilės būsena. Meilė kaip nušvitimas. Jos turbūt negalėtum pakelti labai dideliais kiekiais, todėl ji atsiveria properšom.
- Išgyveni tas malonės būsenos akimirkas ar valandėles, o kas toliau? Kokį ženklą ji palieka?
- Malonė turi tęstinumą. Įkvėpimas irgi negimsta šiaip sau. Jei pabuvai malonės būsenos, patyrei nušvitimą, po to turi įprasminti šį patyrimą. Tas įprasminimas ir yra kūryba, darbas su įkvėpimu.
Kartu menas yra tos malonės būsenos tęstinumo ieškojimas. Statydamas spektaklį nueini ilgą kelią: daliniesi, mokaisi, ieškai prasmių, išraiškos būdų, sugeri savo ir kitų išgyvenimus, kartais ir kankiniesi. Ir vieną dieną uždanga atsidaro ir tu pravirksti – įvyko. Visas tas kelias buvo sąmoningas ėjimas iki tos akimirkos.
Gyvenime taip pat eini ieškodamas malonės būsenos. Tikras menas, ar tai būtų teatras, tapyba, ar gyvenimo menas, nemuša būgnų, bet palieka ženklus. Ženklai sako: mes tai suradome nuėję visą šį kelią, galbūt ir jūs atpažinsite tai kaip savo.
Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė
Naujausiame žurnalo „AŠ IR PSICHOLOGIJA“ numeryje taip pat skaitykite...
