Šiuo metu L. Shriver gyvena Londone. Tokiu pasirinkimu taip pat stebina nemažą būrį savo gerbėjų: tipiškam amerikiečiui keista, kad kas nors nori palikti tokią puikią šalį ir gyventi (ir turėti emigranto statusą) kur nors kitur, o ne Amerikoje. Tačiau L. Shriver visai patenkinta gyvenimu Anglijoje ir mano, kad atstumas leidžia jai kitaip pažvelgti į gimtąją šalį.
Ši pasikeitusi vardą amerikietė, gyvenanti Londone, apie save garsiai pranešė parašiusi romaną „Pasikalbėkime apie Keviną“. Tai septinta L. Shriver knyga, kuri išgarsino ją kaip rašytoją ir atnešė pripažinimą. Romanas buvo apdovanotas Orange premija, pagal jį sukurtas filmas.
Režisierė Lynne Ramsay filme puikiai atskleidžia problematiškų vaikų auklėjimo tematiką ir nuolat verčia abejoti: ar iš tiesų motina bloga, o gal vaikas yra tikras velnias. Filme nagrinėjama Kevino vaikystė ir priežastys, nulėmusios, kad jis atsidūrė kalėjime, o motina tapo visuomenės atstumtąja. Tilda Swinton puikiai vaidina nusikaltėlio motiną, ieškančią atsakymų ir paaiškinimų. Filmas tikrai geras, tačiau knyga kur kas išsamesnė ir kraupesnė; joje ne tik detaliai aprašyti motinos ir sūnaus santykiai, bet ir tiksliai pateikiamos įvairios smulkmenos, atskleidžiančios Kevino prigimtį, tėvystės ir partnerystės sunkumus, nusikaltimo absurdiškumą, visuomenės požiūrį ir daug kitų dalykų. Režisierė tai perteikia metaforomis ir vaizdais, tačiau knygos „užtaisas“ toks galingas, kad skaitai, kraupsti ir netiki, jog gali taip būti, kol galų gale suvoki – gali, o kodėl gi ne? Juk Kevino personažas ne fantastinis: realybėje turim ne vieną pavyzdį, kai žmogus, įvykdęs kraupų nusikaltimą, išgarsėja, o juk visi tie nusikaltėliai turi tėvus, buvo vaikai, paaugliai, daugelis augo šeimoje, kažkas juos auklėjo, mylėjo, mokė. Bent jau taip, kaip galėjo ar manė esant geriausia.
Romane pasakojama apie apgaulingai viskam apatišką Keviną, jo žiaurumą, nusikaltėlio motinos gyvenimą ir jos atsakymų į klausimą kodėl? paieškas. Laimingai ištekėjusi ir aktyviai gyvenanti Eva Kačiadurian ryžtasi susilaukti vaikelio. Iš tikrųjų tai vyras nori vaiko, o pradėjusi lauktis Eva suvokia, kad nėra pasiruošusi motinystei. Gimus Kevinui Eva stengiasi būti gera motina ir tikrai nemažai paaukoja (atsisako mėgstamo darbo, įprasto gyvenimo būdo, pakeičia gyvenamą vietą...), kad tokia taptų. Deja, sukurti šiltų motinos ir sūnaus santykių nepavyksta. Evai trūksta vyro supratimo ir palaikymo, o Kevinas auga niūrus ir piktas. Nuo pat mažumės tai mažas monstriukas, kankinantis motiną, tačiau tai, ką Kevinas padaro likus trim dienom iki šešiolikto savo gimtadienio, peržengia visas ribas.
Informatyvus knygos pavadinimas – „Pasikalbėkime apie Keviną“ (pažodžiui, mums REIKIA pasikalbėti apie Keviną) – reiškia, kad gimdytojai niekada išsamiai, rimtai, objektyviai ir kritiškai nepasikalbėjo apie sūnų. Skaitant romaną aiškėja, kad iš Evos pusės buvo raginimų, tačiau jos vyras Franklinas nesileisdavo į kalbas. Ši situacija leidžia nagrinėti tėvystės problemą, gilintis į veikėjų charakterius. Kuris yra geresnis tėvas: ar sūnum besąlygiškai tikintis ir tikros situacijos nematantis Franklinas, ar save graužianti, kad nėra pakankamai gera motina, tačiau kritiškai sūnų vertinanti Eva? Taip pat tokia situacija rašytojai leidžia atskleisti veikėjų charakterius: Franklinas – tipiškas amerikietis, turintis tvirtą savo šalies ir šeimos sampratą. (Beje, Eva yra Amerikos armėnė, o jos noras turėti šeimą ir požiūris į ją skiriasi nuo Franklino šeimos įsivaizdavimo.) Nors šie žmonės myli vienas kitą, tėvystės sunkumai, požiūris į šeimą, vaiko auklėjimas ardo poros darnumą. Franklinas yra geras, mylintis šeimos vyras, tačiau nepripažįsta, jog sūnus – problematiškas vaikas. Vyras mano, kad reikia mylėti savo vaiką tokį, koks jis yra ir nekreipia dėmesio į žmonos ir sūnaus santykių sunkumus. Franklinas visada palaiko Keviną, tačiau neaišku, ar dėl to, kad taip mano būsiąs geras tėvas, ar dėl to, kad besąlygiškai juo tiki, ar paprasčiausiai yra paviršutiniškas ir linkęs užsimerkti prieš bet kokius sunkumus.
Nors jis rūpinasi Kevinu, tačiau ar bent pats supranta to rūpinimosi prasmingumą (beprasmybę), nes neatskiria esminių dalykų nuo smulkmenų ir viskam randa paaiškinimą net nesigilindamas, ar tas paaiškinimas tikrai teisingas. Franklinas yra nelankstus: jis turi susiformavęs gero tėvo modelį ir elgiasi pagal jį, bet tėvystė yra sunkus ir atsakingas darbas, kada turi jausti kitą ir prisitaikyti. Negalima teigti, kad Franklinas blogas tėtis, tiesiog jis elgiasi taip, kaip, jo manymu, turi elgtis tėvas, ir visai neatsižvelgia į sūnaus prigimtį (galbūt tokiam vaikui kaip Kevinas reikia kitokio tėvo). Beje, romano pabaigoje Kevino žodžiai, kad „rengiant spektaklį publika nenušaunama“, patvirtina, jog jis visa darė dėl motinos. (Eva daro išvadą, kad tėvams nusprendus skirtis, Kevinas sutrinka: gyventi su mulkiu tėvu blogiau nei su tokia motina kaip ji.) Kevino žodžiai apie publiką tik patvirtina šį Evos spėjimą, nusikaltimą jis įvykdė ne dėl tėvų skyrybų, tačiau ir į tai verta atkreipti dėmesį. Eva – Kevino publika.) Nesvarbu, siekė motinos dėmesio ar troško atkeršyti jai, tačiau savo poelgio priežastimi (tam tikra prasme ir pasekme) Kevinas laikė motiną, ne tėvą. Tėvas Kevinui tėra žmogus, nevertas nei meilės, nei neapykantos, o tik visiško abejingumo. Kevino pozicija turėtų būti keista: romane tėvo meilė priešpastatoma motinos šaltumui (sakyti, kad Eva yra nemylinti motina yra neteisinga). Vaikui rūpi ne mylintis, o atstumą išlaikantis žmogus, nors motinos dėmesio Kevinas nestokoja, bet savo poelgiais visada siekia jos, ne tėvo, reakcijos.
Kur kas sudėtingesni yra motinos ir sūnaus santykiai – juos analizuoti reikėtų ilgai ir išsamiai. Galima be galo diskutuoti, ar Kevinas žiaurus iš prigimties, ar toks todėl, kad jo nenorėjo motina, ar visą jo elgesį ir galiausiai nusikaltimą lėmė prigimtis, ar aplinka, ar lemtis gimti Evos šeimoje. Tikriausiai visi būtų teisūs, juolab kad ir psichologai nesutaria, auklėjimas (nors romane niekas nemokė Kevino daryti bloga, dažniausiai to nemokoma ir realybėje) ar prigimtis turi daugiau įtakos. Pakaks pasakyti, kad Eva stengiasi būti gera motina, o Kevinas romane (ir filme) vaizduojamas kaip velniukas, išaugantis į tikrą monstrą.
Eva – išbaigtas ir įdomus charakteris. Tai nusikaltėlio motina, ieškanti sūnaus nusikaltimo priežasčių ir atsakymo, kiek ji pati kalta dėl to, ką padarė jos vaikas. Eva stengiasi objektyviai vertinti sūnų, kritiškai pažvelgti į save pačią. Nors įdomi L. Shriver mintis, kad Eva nėra „patikimas“ personažas, nes bent jau nesąmoningai stengiasi save pateisinti, o ir pasakoja iš savo pozicijų (nežinom, kokie buvo Kevinas ir Franklinas vertinant juos ne iš Evos perspektyvos).
Tačiau romane Eva pateikiama kaip savo sūnum iki galo nepasitikinti motina – tai yra Evos žavesys (matyti savo vaiką objektyviai) ir nelaimė (vyro supratimu, ji nėra gera motina, geros motinos taip nesielgia). Motinystės tema iš Evos pozicijų perteikiama nepatraukliai (nuo nemalonaus kūno keitimosi nėštumo metu iki suvokimo, kad tavo pačios vaikas gali tapti tau nepakeliama našta) ir tai Evos personažą daro tik įvairiapusiškesnį. Eva nėra teigiama motina, bet ji nėra ir bloga motina. Eva po sūnaus nusikaltimo tampa visuomenės atstumtąja, nebemokančia ir bijančia bendrauti, tačiau kalėjime vis lankančia sūnų, kuriam daugelis mūsų neįstengtų atleisti.
Reikėtų konstatuoti, kad abu tėvai kalti dėl sūnaus (o gal nekalti?). Kiek tos kaltės – kiekvienas nuspręstume skirtingai. Tėvų kaltinimo tema taip pat romane aprašoma. Tačiau kalbama apie Evą, nes dažniausiai visuomenė kaltę suverčia motinai, užauginusiai tokį monstrą/ padugnę/išperą... Epitetų gausybę ir visuomenės metamus kaltinimus galime nesunkiai rasti internetiniuose komentaruose po kriminalinio pobūdžio straipsniais. Taigi knygos autorė vaizduodama nepakančią Amerikos visuomenę ir jos kaltinimus motinai pataiko tiesiai į dešimtuką. Žinoma, tėvai atsakingi už vaikus, tačiau romane atskleidžiama ir kita medalio pusė. Nusikaltėlių tėvai taip pat tampa aukomis ir kenčia ne tik dėl vaikų padarytų nusikaltimų, bet ir dėl aplinkinių požiūrio ir elgesio. Pagrindinis autorės tikslas buvo pavaizduoti ne visuomenės nepakantumą, bet atskleisti, kaip jaučiasi tokioje situacijoje atsidūręs žmogus, šiuo atveju nusikaltėlio motina Eva, kuri nėra nei nužmogėjusi, nei žiauri ir nesiekia pateisinti savo sūnaus poelgio. Ji priima aplinkinių reakciją, nes neturi kito pasirinkimo. „Pati nežinau, kas man užėjo, bet aš nuo viso šito pavargau. Ne todėl, kad neturiu gėdos. Priešingai, aš nualinta gėdos, visa gliti nuo jos lyg nuo lipnių kiaušinių baltymų. Tokia emocija niekur neveda.“ (p. 12)
Kevinas – fiziškai gražus jaunuolis, tačiau jo vidus šlykštus, bjaurus ir žiaurus. Rodos, kad šis personažas gali pelnyti tik antipatiją, tačiau jo lūpomis pasakoma kraupi šių dienų teisa: dauguma mūsų vangiai sėdime prie televizorių ekranų ir žiūrime – į ką? Ogi į tokius kaip Kevinas. Į nusikaltėlius. Liūdna, bet žiniasklaida dažnai ir prikišamai rodo kriminalus, nusikaltimus ir kitą bjaurastį, kurią mes žiūrime, skaitome, aptarinėjame, komentuojame. Taigi nors žiaurumas šioje knygoje nenustelbia kitų temų, bet jis yra pagrindinė pasakojimo ašis. Žiaurūs ne aprašymai, čia ne detektyvas, kur smulkiai aprašoma, kaip mėsinėjamas žmogus, žiaurus pats turinys, pasakojantis apie blogį, meilę, jos stoką, žmonių prigimtį ir poelgius. Autorė vaizduoja, kas vyko Kevino šeimoje iki nusikaltimo. L. Shriver teigia, kad įvykus nelaimei apie ją yra pasakojama, rodoma, tačiau nesiaiškinama, kas vyko iki nusikaltimo.
Kevino sesutė Silija, rodos, romane atsiranda tik tam, kad rašytoja galėtų atskleisti Kevino žiaurumą, tai nėra charakteringas personažas.
Kūrinio struktūra – epistolinis romanas: Eva rašo laiškus vyrui Franklinui. Kadangi jie taip niekada ir nepasikalbėjo apie Keviną, tai savotiška neįvykusio pokalbio imitacija. Kaip išaiškės romano pabaigoje, gana kraupi imitacija, nes situacija visai ne tokia, kokią romano pradžioje gali įsivaizduoti skaitytojas. Laiškai parašyti iš nusikaltėlio motinos perspektyvos: jie rašomi jau po nusikaltimo, tačiau pasakoti pradedama nuo Kevino gimimo ir nuosekliai einama iki baisiojo Ketvirtadienio, pakeitusio visų romano veikėjų likimus. Ką tokio baisaus padaro Kevinas, paaiškėja tik priešpaskutiniame skyriuje. Jei skaitytojas bent kiek bus nuspėjęs nusikaltimo pobūdį, tai vis tiek liks nustebintas, nes visko nuspėti neįmanoma – pabaigoje autorė tiesiog susprogdina bombą – kad ir kokiu niekšu įsivaizdavote Keviną, jis pranoks visas jūsų fantazijas. Ne, tai nebus siurprizas, kai skaitytojas „išduriamas“, negaliu nusakyti, koks tai jausmas, tačiau tikrai galingas. Todėl drąsiai sakau: šios sknygos neperskaitysite per naktį ir „neprarysite“ – ji gali įstrigti lyg ašaka. Ir gana ilgam.
