Česlovas Žebrauskas buvo baleto solistas. Vėliau – rūbininkas poliklinikoje netoli Halės turgaus. Šokėjų karjera trumpa, o prisidurti keletą litų prie pensijos norisi. Labai nekūrybiškas darbas. Paniuręs rūbininkas tūno kamputyje ir atžagariomis rankomis mėto paltus dar labiau paniurusioms moteriškėms. Baisu. Kam taip liūdnai pradėti tekstą apie tokį gražų dalyką – kūrybą?
O buvo visai ne taip. „Esu įsitikinęs – jis buvo geriausias poliklinikos rūbininkas pasaulyje. Paduodamas paltus visuomet šnekindavo pensininkes – madam, kaip sekasi. Moteriškės iš pradžių baidėsi. Paskui pražydo. Rūbininkas joms grąžino daugiau gyvenimo džiaugsmo nei gydytojai. Tėtis keisdavosi su mama ir mamos pensininkės vis teiraudavosi – kur Česlovas“, – aktorius Andrius Žebrauskas istoriją apie tėvą pasakoja šypsodamasis. Ir pabrėžia – kiekvienas darbas gali būti kūrybiškas.
Pala pala, rūbininkas ar indų plovėja juk ne da vinčiai – daugeliui šmėkštelės mintis. Bet ar problema nėra ta, kad galvodami apie kūrybą visuomet turime omenyje tą Kūrybą iš didžiosios raidės? Sunku užnerti pavadį dideliam Pegasui. Mostels galingais sparnais, sužvengs ir ausyse teliks velniškas kvatojimas. Tačiau būna ir pegasiukų – tokių sparnuotų muselės dydžio arkliukų. Ir tuos mažytėlaičius kiekvienas gali prisijaukinti.
Kodėl verta atsikratyti statuso?
Sukaitusi atlekiu į kavinę susitikti su Andriumi Žebrausku. Rodos, nevėluoju, tačiau jis jau siurbčioja kavą. Klesteliu į kėdę ir nežinau, kaip pradėti šneką. Rašau apie kūrybą, tad ir klausinėti turėčiau kažkaip kūrybiškai.
„Svarstau, kokį čia kūrybišką klausimą užduot“, – lepteliu nieko doro nesugalvojusi.
„O kam?“ – aktorius nužvelgia įdėmiu žvilgsniu.
„Taigi protinga noriu pasirodyti – natūralus žmogaus noras“, – prisipažįstu ir nusišiepiu.
„Visai nenatūralus, – ramiai aiškina improvizacijos seminarus organizacijoms vedantis aktorius. – Pažiūrėk į vaikus – jie kuria negalvodami, ar pasirodys protingi. Kai mano dukra buvo šešerių, ji piešdavo pegasus. Tokius spalvotus spalvotus. Jų lūpos raitėsi į spirales. Ji nesuvokė, kad tos lūpos – Visatos simbolis. Nekritikuodama savęs, nelaukdama įvertinimo, ji leido per save kažkokiai aukštesnei jėgai kurti.“
Taip pradedame kalbėtis apie tai, ko galima pasimokyti iš vaikų. Jie visai nesiekia tapti kūrėjais, tačiau yra patys kūrybingiausi. Prieš keturiasdešimt metų amerikietis George'as Landas ištyrė 1.600 penkiamečių ir nustatė, kad net 98 procentai iš jų turi ryškių kūrybinių gebėjimų. Kai tiems vaikams sukako dešimt, testą mokslininkas pakartojo. Kūrybingi išliko tik trečdalis. Po penkerių metų vėl pakartoto testo rezultatai dar graudesni: tik dvylika procentų kūrybingų paauglių. O ištyręs 280.000 suaugusiųjų mokslininkas nustatė, kad kurti gali tik du iš šimto.
Mokslininkų tyrimais galima abejoti – kūrybiškumas – ne miltai, ir kilogramais jo neišmatuosi. Tačiau žvelgiant, kaip žaidžia vaikai, nenorom norisi tikėti liūdnomis išvadomis. Plyta vaikui gali atstoti šuniuką, o suaugėliams net ir pagalvoti, kad plyta nėra tik plyta, dažnai pernelyg sunku.
„Įsivaizduokite smegenis kaip spintą su stalčiukais, į juos patenka visi mūsų potyriai. Tuos stalčiukus jungia milijardai ryšių. Ir vaikų, ir suaugusiųjų smegenyse – tie patys stalčiai ir tie patys ryšiai tarp jų. Tik vaikų stalčiai pustuščiai, o esančiais ryšiais jie naudojasi drąsiai“, – neurologas Jokūbas Fišas įsitikinęs, kad vaikai yra tokie pat protingi kaip suaugusieji, tik turi mažiau patirties.
Patirtis – ne toks jau geras dalykas. „Vaikas yra toks, koks yra. Jis neturi statuso. O dažnas suaugęs mano – aš esu Kas nors. Aš – šefas, aš – milijonierius, aš – menininkas. Sunku tą statusą nešiotis – jis velkasi lyg prie kojų priklijuotas pjedestalas, – Andrius Žebrauskas tvirtina, kad mes per daug gerai žinome apie savo statusą ir per mažai pažįstame save. Aktoriui liūdna matyti vaikus, kuriuos tėvai stengiasi užauginti labai kultūringais žmonėmis. – Nešūkauk, čia ne miškas, nemosikuok rankom, nugriausi, sudaužysi, ko dabar verki, juk sotus. Mauna vaikui žalias kelnes, jis pyksta, nori rengtis mėlynas – kaip, vaikeli, tau nepatinka? O užaugęs jis pats nebežino, ko nori, ir klausia visokių stilistų nuomonės.“
Kaip kūrybiškumo išmokyti delfiną?
Kodėl ir save, ir kitus grūdame į griežtus rėmus? „Naudotis vis tais pačiais smegenų vingeliais – patogiau. Mąstyti kūrybiškai reikia daugiau energijos“, – tvirtina p. Fišas. Tinginės tos mūsų smegenys? Ne visai. Jei ne tokia informacijos apdorojimo sistema, vargiai galėtume gyventi. Psichologė Rasa Kučinskienė siūlo įsivaizduoti, kuo virstų mūsų rytas, jei visas problemas spręstume nuo pradžių iki galo. Apsirengti būtų taip keblu, kad neišsiruoštume iš namų.
Ką jau čia padarysi, juk nepakovosi prieš gamtą – graudžiai atsidūsėjus būtų galima baigti šį rašinį. Jei taip būtų mąsčiusi amerikietė Karen Pryor, ji būtų nė nepradėjusi kūrybiško elgesio mokyti... delfinų. Malia ir Hou – tokie dalyvavusių eksperimente delfinų vardai – žuvų gaudavo tik už pačių sugalvotus naujus triukus. Pora savaičių praėjo ir jau atrodė – gyvūnai neįstengs sumanyti ką nors nauja. Jie kartojo tą patį ir turbūt piktinosi negaudami skanėstų. Tačiau po kiek laiko gyvūnai surengė tokį originalų pasirodymą, kad dresuotojai net nespėjo mėtyti žuvėkų.
Mes juk ne kvailesni už delfinus, ar ne?
Jei vaikystėje mus būtų liaupsinę už kūrybišką elgesį, sukti smegenis būtume įpratę. Psichologė niūriai linguoja galva: „Iš pradžių mokome vaikus vaikščioti ir kalbėti, o vėliau – sėdėti ir tylėti. Klausyk, įsimink, pakartok – vaikas greitai įsisąmonina, kad už atrastą savo tiesą gaus per nagus. Kuo daugiau neigiamų įvertinimų, tuo mažesnis noras eksperimentuoti.“ Rasa Kučinskienė ; įsitikinusi, kad suaugusieji ir iš vaikų, ir iš savęs tikisi per greito rezultato. Jei mėgaujiesi kūryba, leisdamas sau klysti, galiausiai ir kūrinys išeina neprastas. Baimė, kad dar nieko doro nepadarei, – užtvara prieš Pegaso nosį.
„Per mano seminarus įvyksta daug stebuklų. Vienas penkiasdešimtmetis verslininkas bijojo dainuoti, nes tikėjo neturįs klausos. Taip jam mokykloje mokytoja pasakė. O įsidrąsinęs uždainavo tokiu gražiu balsu, kad nustebo visi kolegos, o labiausiai šokiruotas buvo jis pats“, – p. Žebrauskas įsitikinęs, kad vaiko talentą galima užsmaugti vos keliais žodžiais.
Kūrinys, kuris gatvėmis vaikšto basas
Vis dėlto galima rasti žmonių, kurių vaikystėje neįstengė perauklėti. Gal auklėjo per mažai? Štai Donatas Katkus – tarsi vaikščiojantis meno kūrinys. Pasisuks tik kur, ir aplinkiniai kvatojasi. Švento Kristoforo orkestro vadovą, altistą, muzikologą, dėstytoją, dirigentą vasaromis mieste galima sutikti basą. Kai apie tai užsimenu, jis tik numoja ranka – neva su kūrybiškumu basos kojos menkai susijusios. Štai diriguoti buldozeriams Trakų smėlio karjere – čia tai buvo įdomi patirtis.
Vaikystėje jis lankė Montessori darželį, jame vienuolės jau keturmetį išmokė skaityti ir dainuoti. Pripratusiam prie laisvos atmosferos, mokykloje buvo nelengva. „Stovėjo toks Stalino biustas. Paėmiau už nosies ir nušnypščiau. Taip garsiai – čččč. Girdžiu – tyla. Vos iš mokyklos neišmetė“, – p. Katkus pamena, kad mokytojai vadindavo jį vėjo pamušaliuku.
Suaugęs jis taip pat dažnai atsiduria svajonijų pasaulyje. Mėgsta greitai vaikščioti miestu ir regzti įdomiausių istorijų tinklus. „Anksčiau fantazuodavau apie tai, kaip Lietuva tampa nepriklausoma, mūsų užsienio reikalų ministras vyksta į Prancūziją, o Vilniuje dygsta dangoraižiai“, – iš vaizduotės pasaulio orkestro vadovas neišsikraustė ir dabar. Tik politines svajones pakeitė detektyvų siužetai.
Kūrybiškas mąstymas – didelis pranašumas. Tais laikais, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų, Donatas Katkus buvo papuolęs į nepavydėtiną padėtį. „Prisižadėjau kartu su Petru Vyšniausku surengti humoro vakarą. Pagavo mane organizatorius gatvėje, sako – gal galėtum. Kažkur skubėjau, leptelėjau – gerai, padarysim. Paskambinau Petrui, susitariau“, – šypsosi orkestro vadovas. Po susitikimo gatvėje pralėkė mėnuo. Pažadas išgaravo iš galvos. Prisiminė tik sužinojęs, kad afišos jau iškabintos ir žmonės perka bilietus.
„Galva tuščia kaip puodas. Menininkų rūmų salė pilna žmonių, net tarpuose stovi susikimšę. Lygiai septynios, laikas pradėt, o Vyšnios tai nėr. Mobiliųjų nebuvo, paskambint neįmanoma. Žvėriškai susinervinau. Tas bjaurybė atėjo pavėlavęs penkias minutes, – p. Katkus užsikvatoja prisimindamas, – Susitarėm, kad jis ką nors pagros, o aš bandysiu vesti koncertą. Išėjom į sceną. Žmonės žiūri į mus. Ir aš į juos žiūriu. Susimąsčiau, koks aš nelaimingas, kokia čia nesąmonė, kokia gėda. Pradėjau verkt. Žliumbdamas parkritau ant grindų, maskatuodamas kojomis. Tada atsistojau ir tariau – dabar pasiklausykite Petro Vyšniausko.“ Taip improvizuodami vyrai puikiai išsisuko. Net ir dabar kartais sulaukia komplimentų dėl to seniai seniai vykusio vakaro.
Kur galima panaudoti plastikinį puodelį?
Donatas Katkus mėgsta laidyti pokštus. Tad kiek nustembu, kai apie kūrybą jis prabyla rimtu rimtu veidu. Muzikas įsitikinęs – reikia labai daug patirti, kad sukurtum ką nors nauja. „Susiurbi pasaulio patirtį, o tada jau gali ją perduoti kitiems. Gyvenime būtina kuo daugiau patirti, kitaip tik suksies kaip voverė rate ir negyvensi. Man didžiausias siaubas, kai laidoja žmogų, o aš žinau, kad jis niekada negirdėjo Liudvigo van Bethoveno vėlyvųjų kvartetų. Jis praleido tokią progą“, – p. Katkus net šnypščia iš susijaudinimo. Jam pikta matyti tuos, kurie domisi tik opera, bet niekina roką. Smalsumas viskam – kūrybos variklis. Ponas Katkus įsitikinęs, kad kiekvienas turi domėtis ir menu, ir fizika, ir chemija, ir astronomija.
Rasa Kučinskienė tvirtina, kad niekuomet nevėlu mokytis ko nors nauja: „Esate buhalteris – mokykitės šokti, esate slaugė – skaitykite apie mitologiją.“ Kasdien – bent po vieną mažytį iššūkį rutinai. Važiuokite į darbą kitu keliu, paragaukite neįprasto patiekalo, pasikalbėkite su ne itin simpatišku žmogumi. Nemąstykite, kodėl ką nors keičiate arba kaip geriausiai tai pakeisti – tiesiog žaiskite pokyčiais.
Kasdien regimi dalykai tampa tokie įprasti, kad pasislepia nuo mūsų akių. Tereikia šiek tiek pastangų, ir jie pasirodys neįprastai gražūs. Vienas kūrybiškumo ugdymo pratimas – kitomis akimis stebėti daiktus, su kuriais nuolat susiduriame. Galite pradėti nuo paties paprasčiausio vandens. Kaip ir kokiomis formomis vanduo veikia jūsų gyvenime? Karštas dušas, žalioji arbata, už lango dulkiantis lietus, ledo gabalėliai kokteilyje...
Psichologė siūlo pažaisti ir galvojant, kaip naujai panaudoti įprastus daiktus. Šį metodą pasiūlė garsus kūrybiškumo tyrinėtojas Joy Paulas Guilfordas. Taigi – kam dar tiktų lygintuvas, saga, sąvaržėlė, plastikinis puodelis? Nepavyksta nieko sugalvoti? Paklauskite pažįstamo vaiko – išgirsite šimtą variantų.
„Vaikai į pasaulį žvelgia kaip į stebuklą. Albertas Einsteinas sakė, kad į viską galima žvelgti kaip į stebuklą arba kaip į nestebuklą. Jam pasaulis atrodė stebuklingas. Aš šiek tiek panašus į A. Einsteiną, – nusikvatoja Andrius Žebrauskas ir skimbteli į puodelį šaukšteliu. – Šis šaukštelis stebuklingas. Viskas yra stebuklinga.“
Meilė sau – ne egoizmas
Rankos mirga marga išterliotos vaivorykštės spalvomis, dažai net ant grindų tykšta, ant molberto – kažkokia nesąmonė, tokia, kad norisi kvatotis, net krūtinę skauda. Tokie buvo mieli mano paauglystės stebuklai. Akimirkas dailės studijoje „Dailės kalba“ prisiminiau vos pradėjusi rašyti šį tekstą. Dėstė mums toks Antanas Šnaras – nedidelio ūgio skulptorius rimtomis ir mielomis akimis.
Dabar jis sėdi priešais mane kavinėje ir klausia, ar pamenu, kaip piešėm labai svarbia tema, ji buvo pavadinta „Aš menininkas ir aš save myliu“. Ne, aš prisimenu, kaip piešėm žuvį, žolę, dėžutę, bet ne meilę sau. Matyt, jau prieš aštuonerius metus buvau gana įžūli ir tema nešokiravo.
„Dabar jauni žmonės jau laisviau žiūri į tokį temos pavadinimą. Anksčiau beveik visi aiškindavo, kad tai labai įžūlus pareiškimas. Koks tu šūdą menininkas, jei dar nieko nemoki. O mylėt save – taigi baisus egoizmas, – šypteli p. Šnaras, – Iš tikrųjų meilė sau su egoizmu neturi nieko bendra. Kokią teisę tu turi niekinti tą kosmosą, kurį turi savyje – nei tu jo statei, nei reguliavai. Atmerk akis ir džiaukis. Mylėti save reiškia sutarti pačiam su savim.“
Iš tokios meilės sau ir atsiranda kūryba. Į dailės studiją užsukę suaugusieji kartais nustemba, kad jų niekas nepradeda mokyti taisyklių. Antanas Šnaras įsitikinęs – per daug žinių kartais tik trukdo kurti. Jei statai namą, privalai žinoti, kaip mūryti pamatus. O jei statai dirižablį, jau pirmasis pamato akmuo yra tik nereikalingas balastas. Koks skirtumas, kad nieko nežinai apie pamatus, jeigu jų tau nereikia?
Gal išties geriau domėtis ne pamatais, o savimi? Čikagos universiteto profesorius labai sunkia pavarde Mihaly Csikszentmihalyi nustatė, kad kūrybingi žmonės geba suderinti savyje glūdinčias priešybes. Kūrėjai turi daug energijos, tačiau dažnai ilsisi. Jie ir protingi, ir naivūs. Vienąsyk jie nerūpestingi it žaidžiantys vaikai, kitąsyk – disciplinuoti ir atsakingi. Jie ir skraido fantazijų pasauliuose, ir tvirtai stovi ant realybės žemės. Psichologams keblu nustatyti jų charakterio tipą – kartais jie ekstravertai, kartais intravertai. Kūrybingieji yra ir kuklūs, ir išdidūs, ir drąsūs, ir konservatyvūs, ir aistringi, ir analitiški. Jei jų galva virstų teatro scena, išvystume dramatišką, tačiau harmoningą spektaklį.
Prasigėrę dešiniojo smegenų pusrutulio naudotojai
Prisimenate biologijos pamokas? Mūsų gebėjimai nevienodai pasiskirstę dešiniajame ir kairiajame smegenų pusrutuliuose. Kartais pasigirsta kalbų, kad kūrėjai mąsto dešiniąja puse – ta, kur pasislėpusi vaizduotė, bet nėra logikos.
Neurologui Jokūbui Fišui tokie pastebėjimai atrodo nelogiški: „Rašytojų sąjungos kavinėje pilna tokių prasigėrusių dešiniojo pusrutulio naudotojų. Tikriems kūrėjams reikia ir fantazijos, ir kritiško mąstymo. Kaip kitaip įvertinsi į galvą šovusią idėją?“
Fantazija ir logika gali derėti. Apie in ir jang kalbantys rytiečiai greičiausiai tai supranta geriau už mus. Bėda ta, kad mes dažnai mąstome TIK kairiuoju logiškuoju pusrutuliu.
Psichologė Rasa Kučinskienė įsitikinusi, kad tuomet gali padėti kūrybiškumo technika. Įsivaizduokite, kad jums reikia sukurti naują šaldytuvo modelį. Galite nusipiešti lentelę, joje susirašyti skirtingas šaldytuvų savybes – spalvą, formą, dydį – ir atsitiktinai dėlioti įvairias kombinacijas. Pavyzdžiui, ryškiai rožinis, pomidoro formos ir dangoraižio dydžio. Gal niekas ir nenorės gaminti tokio modelio, bet pažaisti visai smagu. Kitas būdas – pamąstykite, kokias bendras savybes turi šaldytuvas ir diskoteka. Arba akvariumas.
Tokių kūrybiškumą išlaisvinančių žaidimų – geras šimtas. Jų galite išmokti nemenkus pinigus kainuojančiuose rinkodaros ir kūrybiškumo seminaruose. Arba nemokamai susirasti internete – pavyzdžiui, http://www.mycoted.com.
Supuvę obuoliai Pegaso panosėje
Ko jau ko, bet mitų apie įkvėpimą esame girdėję su kaupu. Neva guli sau žmogelis ramiai po obelim ir pats savo akim netiki – iš dangaus lyg žaibas tvyksteli ir Pegasas nusileidžia. Ant gražaus arklio kaktos visas traktatas parašytas, tereikia tik nukopijuot į popierių. Na, ir pasisekė – darbo jokio, o sėkmė garantuota.
„Iš dangaus nusileidžiantis įkvėpimas egzistuoja tik televizijoj, – pokštauja Donatas Katkus. – Šiaip jau reikia daug dirbti. Galvoji apie kokį dalyką mėnesį lyg apsėstas. Tada prabundi trečią nakties ir išvysti sprendimą.“
Psichologė Rasa Kučinskienė sutinka, kad reikia daug dirbti. Tačiau Pegasas neatskris pas darbomaną, kuris pernelyg nerimauja jo laukdamas. „Kai surenki pakankamai informacijos, vertėtų atsitraukti ir kurį laiką užduoties nespręsti. Maudytis, šokti, miegoti, po parduotuves vaikščioti“, – psichologė aiškina, kad ir tada, kai mes ilsimės, mūsų pasąmonė toliau dirba.
Garsiausi kūrėjai nušvitimo ieškojo keisčiausiais būdais. Poetas Friedrichas Schilleris po stalu laikydavo supuvusių obuolių – jų kvapas padėdavo rasti tinkamą žodį. Victoras Hugo mėgo rašyti nuogas. Pasakojama, kad kartą jis atidavė tarnui drabužius ir griežčiausiai įsakė atiduoti tik tuomet, kai pabaigs planuotus dienos darbus. Alexandras Dumas ; įkvėpimo ieškojo skirtingų spalvų popieriuje: grožinę prozą rašė melsvame popieriuje, ne grožinę – rožiniame, o eilėraščių eilutės nuguldavo gelsvame.
Neurologas Jokūbas Fišas įsitikinęs, kad kurti gali padėti snaudulys: „Miegant smegenų spintoje tvarkomi stalčiukai – informacija perdėliojama iš vienos vietos į kitą. Mums atrodantys svarbiausi dalykai išlieka paviršiuje, ne tokie svarbūs paslepiami. Kartais tvarkant atsitiktinai viena mintis susijungia su kita ir taip atsiranda idėja.“ Ne veltui didysis siurrealistas Salvadoras Dali ; graibydavo idėjas iš miego pasaulio. Jis priguldavo ant sofos, rankoje sugniauždavo šaukštelį, tiesiai po ranka ant grindų padėdavo lėkštę. Kai užvaldydavo snaudulys, šaukštelis išsprūsdavo iš dailininko rankos ir dzingteldavo į stiklą. Pabudęs S. Dali puldavo eskizuoti keistų idėjų.
Kūrybiškumą daug tyrinėjęs psichologas Robertas Epsteinas pasąmonėje lakstančias idėjas lygina su kiškiais. Jei mikliai nesugriebsi, tik padulkės per laukus ir tiek jį tematysi. Kūrybingi žmonės paprastai esti geresni medžiotojai. Kažin ar galima sakyti, kad įkvėpimo metu visiškai nereikia logikos? Juk reikia suvokti, ar gaudai gaišeną, ar riebų gražų zuikį.
Ar verta vargti muitinėje?
Štai taip priartėjome prie pasienio linijos, skiriančios kūrybos ir Kūrybos šalis. Ko reikia norint patekti į išsvajotąją žemę? Kodėl kai kuriems tenka pasienyje vargti šimtus metų? Kokie muitininkai griežtai tikrina mūsų laimėjimus? Ar kitoje sienos pusėje išties geriau?
Apie tai galime tik spėlioti. Iš tų spėlionių galėtų rastis kitas tekstas. Natūralu, kad mes visi už savo darbus norime sulaukti pripažinimo. Tačiau šįkart siūlau sustoti pasienyje. Antanas Šnaras įsitikinęs, kad dėl įvertinimo geriau nekvaršinti galvos. Gali būti, jog šie jo žodžiai teisingi: „Kas rūpinasi ta išliekamąja verte? Menkavertiškumo kompleksų pilna visuomenė, kuriai neužtenka džiaugsmo tiesiog būti. Paradoksas yra tai, jog, kai tu nebegalvoji, kaip sukurti išliekančias vertybes, kaip dirbti dirbti dirbti, kad aną pralenktum, o tiesiog darai, kas tau miela, staiga ir kiti atsisukę ima žiūrėti. Atsiranda kokios nors teisybės tuose kūriniuose. Jeigu tau reikia, galbūt kam nors irgi prireiks. Bet pirmiausia tau turi prireikti.“
Jei yra taip, tuomet rūbininkai nuo da vinčių ne taip labai skiriasi.
