Nė vieni santykiai nėra tokie rizikingi ir nepareikalauja tiek daug, kaip mylint priimti ir pažinti kitą žmogų. Meilė įjungia visus mūsų jausmus, mes turime mesti kontrolę ir tuo pačiu, suvokti savo baimę būti atstumtu, ir potencialų pyktį apgavystės atveju, bet kas nerizikuoja, tas neišlošia. Aistringumas charakterizuoja žmogų ne mažiau, negu intelektas ar įsitikinimai, pagrindiniai elgesio motyvai slypi būtent aistrose.
Yra žmonių kurie niekada nepatyrė ekstatinio susijaudinimo įsimylėdami, kai širdis netikėtai ir pilnai atsiveria kitam žmogui, tuo tarpu kiti žmonės meilėje talentingi, kūrybiški, kasdieną gyvena judėdami su savo jausmų srove ir potraukio energija. Seksualinis pasitenkinimas gali išeiti už orgazmo ribų, tapti „dieviška beprotybe“- Tantra jogoje meilės santykiuose kuriama ypatinga atmosfera, ritualais pažadinama vidinė dieviška jėga, kurios dėka žmogus gali eiti dvasiniu keliu.
Meilės jausmas nėra aktyviai kuriamas- jis nutinka. Kad „šokti į meilę pametus galvą“, turi būti pakankamai pasitikėjimo savimi ir pasitikėjimo mylimuoju. Atsidavimo momentu atsiveria ego ribos ir įvyksta chaotiškas susiliejimas su kitu žmogumi, kuris primena vaisiaus būseną motinos gimdoje ir visiškai pašalina amžiną atskirumo pojūtį. Savo „aš“ praradimas susijęs su mirties nuojauta, bet atiduodami gauname labai daug. Deja, jei meilė yra vaikiška ir romantiška, ji lūžta nuo bet kokių rimtų kliūčių ir žmogus vėl tampa uždaras meilei.
Įsimylėjimo iliuzijos
Ar neklystame įsimylėdami? Kodėl iš pradžių mylimasis atrodo toks nuostabus, o po to paaiškėja kad savo charakterio trūkumais jis skausmingai primena mūsų ankstesnius partnerius, su kuriais santykiai jau sužlugo? Įdomu tai, kad kai kurie žmonės atrodo artimi ir savi, nors ir blogo būdo, o kiti nors geri, visuomet lieka tolimi ir nepažadina aistrų. Pasąmonė pažįsta savą žmogų panašų į motiną ar tėvą. Beje nebūtinai svarbu kita lytis- jei stipresnis ryšys su motina, ar senele mergaitė pasirinks vyrą, kurio charakteris panašus į pagrindinio jos gyvenime žmogaus- motinos, senelės charakterį. Jausmai ir taisyklės tarp vyro ir moters nusistato per pirmas penkiolika bendravimo minučių. Būna, kad pirmą kartą būsimas mylimasis sudarė blogą įspūdį, kuris po to užsimiršo, bet po keleto metų vėl išryškėjo pirmą kartą pamatytos savybės, kurių mylint nenorėta matyti.
Įsimylėjus per savo jausmus labai sunku susigaudyti, koks yra mylimasis ir ką jis jaučia, o vertėtų kuo geriau suprasti žmogų, kol dar neatsirado prisirišimo jausmas. Svarbu juo domėtis - atsigulti į lovą daugeliui žmonių lengviau negu pasikalbėti. Iš tiesų reikia sužinoti labai nedaug- pamatyti kaip mylimasis elgiasi su savo draugais, tėvais ir ką mano apie buvusius iki jūsų, paklausti kaip jis atrodo žmonėms kurių nuomone pasitikite ir kurie nėra apakinti jausmų.
Kada vertėtų pradėti seksualinius santykius? Aistra ir instinktyvus žinojimas nėra menkesni už valią ir protą. Seksualinių santykių metu žmogus labai natūraliai atskleidžia savo temperamentą, jausmus, poreikius. Kita vertus, gilinti intymumą be įsipareigojimo pavojinga. Seksas yra galinga jėga, jis tarsi nuskausminamieji, padeda „prisitrinti“ prie žmogaus, todėl kyla rizika surišti savo gyvenimą su visiškai netinkančiu žmogumi. Bet visgi seksualiniai santykiai labai įtakoja draugystę tik tuo atveju, jei jie labai geri arba labai blogi.
Kai kurie žmonės tikisi, kad santykius gali sutvirtinti vaikas. Deja, vaikas dažniausiai tampa santuokos išbandymu ir geri santykiai tampa prastesniais, o prasti iš viso išnyksta. Manoma, kad su vis sekančiais santykiais ryšio gylis mažėja (gylis susiję su tuo, kiek kaltės jaučiama išsiskyrus). Bet sekančiuose įsimylėjimuose nors nebe taip įspūdinga gali būti daugiau laisvės, supratimo ir meilės.
Meilė ar nesveikumas?
Ir visgi kai meilė tampa primityvi, kerštinga, nenuspėjama, keista nebeaišku, kada ji pereina į nesveikumą. Tokios meilės pavyzdys - sadisto ar psichopato meilė, į kurią jis sudeda, tai kas jo gyvenime geriausia, bet nudegęs puola atgal į paranoją ar impulsyvius veiksmus. Jų dėka jis kurį laiką išsaugo savo trapius jausmus, bet galiausiai tokia meilė tampa tik erotiška neapykantos forma.
Nebrandus žmogus reikalauja meilės, bet bijo jai atsiverti. Jei būdamas vaiku jis gavo mažai meilės, todėl jaučia liguistą meilės alkį, bejėgiškumo jausmą, baimę atskleisti savo jausmus kitam. Ir atvirkščiai- jei būdami vaikais mes daug gaudavome, tai užaugę galėsime tiek pat duoti. Nebrandus žmogus kuria abipusio naudojimosi santykius, jei tokie santykiai egzistuoja ilgai, jie atbukina atmetimo baimę, bet gilesnio pasitenkinimo neatneša. Pvz. jis vaidina despotišką, bet atsakingą tėvą, o ji- paklusnią, bet kaprizingą mergaitę. Tarsi viskas dera, bet nė vieno iš partnerių tikri poreikiai nėra patenkinami.
Yra begalė nesveikos meilės būdų. Paranojiški žmonės kankina, įtarinėja, pavydi, bet brangina, atsiduoda, atleidžia; pedantai- labai pareigingai, ištikimai myli, beveik be jausmų, pagal grafiką; šizoidai - myli fantazijoje, per atstumą, o realybėje vengia; depresiški- mylėdami atsiduoda, bet prilimpa ir trokšta kad jais rūpintųsi; mazochistiški- ieško stiprios asmenybės, kuri „iš jų padarys žmogų“, idealizuoja, o ne myli; isteriški- „viskas arba nieko“, tai myli, tai nekenčia; narcizai- „aš tave aprūpinsiu savo pasiekimais, o tu mane šildyk“.
Kodėl meilės siekiam tokiais keistais būdais? Kai vaikas jaučia, kad jo nemyli, jo sąmonėje netelpa mintis, kad tėvai davę jam gyvenimą, gali jo nemylėti. Jei jo geras elgesys garantuos jam meilę, jis stengsis keisčiausiais būdais, kad būtų geru.
Kaip gydytis?
Ką daryti, jei jausmai išblėso? Nors galima paaštrinti jausmus fantazijos dėka, jie nebus tikri, kol nesuprasime, kur jie dingo. Šalta moteris gali sakyti: „aš myliu savo vyrą“, net jei jis blogai su ja elgėsi, bet po intensyvios psichoterapijos paaiškėja kad pacientė jaučia pyktį, o gal net neapykantą ir tuo pačiu kaltę dėl to. Jei žmogus suvoks ir priims savo pyktį, gal liks vietos ir meilei.
Įsimylėdami į gimines panašius žmones pasirenkam ir tas pačios problemas santykiuose. Kaip nesirinkti tokio žmogaus kaip tėvai, kai aišku, kad neišeis nieko gero? Išeities nėra- belieka tik keisti save, įprasti daryti naujus veiksmus, bet labai retas žmogus linkęs atlikti vidinį darbą.
Didelis prisirišimas prie kito- visai dar ne meilė. Simbiotinis susiliejimas, sadizmas ir mazochizmas pagal Fromą yra žemesnė meilės forma. Kita vertus, dažnai net aiškūs patologiniai bruožai puikiai randa savo vietą į prasmę orientuotoje poroje ir skatina abiejų vystymąsi. Tuo tarpu, jei siekiama tik gražaus ir sotaus gyvenimo, seksualinė trauka gęsta, ieškoma kitų partnerių. Jei ryšiai kuriami dėl kitų motyvų - patogumo, vaikų, statuso, gailėjimosi, tai ateityje, tiems motyvams nusilpus jie pasmerkti nutrūkti. Meilė, egzistuojanti iki pat mirties - tai ypatingas prasmės radimo kelias, kurio bruožas - negalėjimas išvengti vienam kito. Įsimylėjimas gali virsti meile jei kartu patiriama daug tikrų momentų - kai išdrįstama nuoširdžiai atsiskleisti, o partneris priima tavo pyktį, silpnumą, užsidarymą.
Mes negalime vienu metu ir kontroliuoti žmogų ir jį mylėti. Tikra meilė pasitaiko taip pat retai kaip ir stiprios asmenybės, jei laikyti ja ryšį tarp žmonių, kai suvokiami partnerio trūkumai ir jis mylimas toks, koks yra, stengiamasi dėl jo laimės ir gerovės. Brandi meilė atsiranda iš žmogaus turtingumo, o ne iš vargšiškumo. Kai esi iš tiesų mylimas, mylintysis tave „apšildo ir apšviečia“, todėl to neįmanoma nejausti.
Įsitikinimas, kad meilė išlaisvina ateina iš vaikiško tikėjimo, kad jei mama būtų mus mylėjusi, gyvenimas būtų rojus. Bet daugelis žmonių, nors ilgisi tokios meilės, jos negauna. Ilgesys vis tebėra mūsų širdyse ir mes ieškome išlaisvinančios meilės, bet norėdami šviesesnių santykių visų pirma turėtume pasitempti patys, nes deja likimas atsiunčia tik mūsų vertus žmones.
Genutė Petronienė, psichoterapeutė
