Vaizdo klipas pasirodo likus vos dienai iki Gabrielės Vilkickytės koncertų savaitgalio Kaune. Lapkričio 13 ir 14 dienomis atlikėja kviečia atrasti naują miesto renginių erdvę „Daina“: penktadienio vakaras jau pilnai išparduotas, o į šeštadienio koncertą dar liko paskutiniai bilietai. Paskutinis šių metų susitikimas su klausytojais įvyks gruodžio 30 d. Vilniuje, „Kablyje“.
Apie tai, kaip gimė „Planeta Palanga“, kodėl šį miestą vadina atskira planeta ir kas vyko už kadro – trumpame interviu su Gabriele Vilkickyte.
Kas tave paskatino skirti dainą būtent Palangai ir kokią ypatingą, asmenišką vietą ji užima tavo gyvenime šiandien?
Paskatos tarsi nereikėjo – visad žinojau, kad daina apie Palangą mano repertuare atsiras neišvengiamai, tik reikia ją pirmiausia išgyventi. Penkiolika metų į šitą miestą atvažiuoju visais metų laikais ir, jei kas paklausia, „kaip ten pas jus oras?“, net reikia patikrinti dangų, nes man visiškai nesvarbu oro sąlygos – Palanga man pirmiausia yra vidinė būsena, mąstymo būdas, ne kurortas.
Daugeliui Palanga visų pirma asocijuojasi su vasaros kurortu, Basanavičiaus gatvės šurmuliu ir trumpomis atostogomis. Tavo vaizdo klipe ją matome visai kitokią – kas tau buvo svarbiausia parodant tą kitą jos pusę? Kokia tavo Palanga?
Man Palanga labiausiai asocijuojasi su kontrastais, kurie įdomiai sąveikauja tarpusavyje. Neištrinčiau Basanavičiaus gatvės kičo, nes ir pati savyje turiu tuštybės, tegu būna. Keliskart per metus ją pereinu, nes labai mėgstu garsiuosius vaflius ir stebėti žmones, o būtent ta gatve praeina skirtingiausi Lietuvos žmonės. Palangoje vasarą susitinka visa Lietuva.
Tačiau pati daugiausiai vaikštau paraštėmis, žinau visokius keliukus ir kiemus, kuriais skrodžiu miestą. Pušyno atkarpas galiu atpažinti tiesiog iš nuotraukos, labai tuo didžiuojuosi (juokiasi). Klipe rodoma Palanga man pati asmeniškiausia: tos nulytos gatvės, privatūs siluetai, erdvė, kurią galiu pildyti tiesiog pačia savimi, o manęs man labai daug.
Daina vadinasi „Planeta Palanga“. Ką reiškia būti „planeta“ tavo kūryboje – tai uždara autonomija, kur galioja kiti laiko dėsniai, ar tiesiog vieta, kurioje jautiesi labiausiai savimi?
Vos išsilaipinus iš automobilio jau vien kvapas koks persmelkia. Taip kartą ir ištariau balsu: „O, planeta Palanga…“ Amžinai budinti dainų autorės ausis iškart pagavo, kad geras pavadinimas kūriniui būtų… Man Palangoje netrūksta absoliučiai nieko, netgi stebina, kiek joje vis dar atsiveria sluoksnių. Laikas čia tikrai kitoks padaras.
Pirmadienio popietė Vilniuje ir pirmadienio popietė Palangoje tikrai yra atskirų planetų atvirukai. Džiaugiuosi atradusi šią prabangą. Išeinu pro duris ir prasibastau miškais, parkais, kopom, statybų aikštelėm, neveikiančiom lauko kavinėm, būna, su niekuo nesikalbu kelias dienas iš eilės. Kliedžiu tada tekstais ir ieškau, kuri pirtis veikia.
Klipe matomi žmonės – tik tu ir vilos „Ramybė“ šeimininkas Arvydas Samukas. Kodėl tau buvo svarbu jį įamžinti?
Arvydas, kaip ir aš, yra vilnietis, tačiau būtent Palangoje sukūrė labai reikšmingą planetą, kurią supranta labai specifinė poetiška bendruomenė. Iš tiesų jis nebuvo nusiteikęs filmuotis klipe, kol neišgirdo dainos. Bet kažkur ties antru stulpeliu jis į mane pažiūrėjo kitaip. Nepaprastai džiaugiuosi tais dviem kadrais, nes šis žmogus man yra svarbus simbolis Palangos tokios, kaip aš ją suprantu. Kas žino, tas žino.
Po ilgesnės pertraukos vėl sujungėte jėgas su Benu Ąžuolu Šarka. Kas tapo tuo postūmiu vėl kurti kartu ir kaip pasikeitė jūsų kūrybinis dialogas per tą laiką, kol dirbote atskirai?
Galvojau, kas pajėgtų lapkritinėje Palangoje atpažinti tą daugiareikšmį jos grožį panašiai kaip aš. Prisiminiau Beną, su kuriuo visiškai nebendravome penkerius metus. Jis gimęs, augęs Klaipėdoje, gerai prasibastęs po lietuvišką pajūrį visais metų laikais. Taip po pertraukos kartu praleidome iškart tris paras.
Per dvidešimt sekundžių nusprendėme mano rūbą, vos išėję darbuotis per mažiau nei minutę kiaurai permirkom lietuje ir kasdien nueidavome po trisdešimt tūkstančių žingsnių. Grįžusi į Vilnių batsiuvui pridaviau savo klipe avėtus batelius. Pamatęs, kaip atrodo jų padai, kulnai, oda, paklausė: „Ir iš kokios jūs čia planetos grįžote…?“



