Kanų kino festivalyje – savas
Maksimas pasakojo fotografija besidomintis nuo 1988-ųjų, jis baigė Minsko technologijos koledžą, įgijo fotografijos technologo specialybę.
Jo kaip profesionalaus fotografo patirtis – 14 metų. Maksimas dirbo stambiausiuose Baltarusijos laikraščiuose – „Imia“, „Belorusskaja delovaja gazeta“, „Belorusskaja gazeta“, „Narodnaja gazeta“, jo fotografijas reguliariai spausdina „Komsomolskaja pravda“, „Izvestija“, „Komersant“, „Ogoniok“, „Ruskyi Newsweek“, „The Guardian“, „Time“, „Newsweek“, „International Herald Tribune“. Šiuo metu jis – Maskvos fotoagentūros „Zerkalo“ fotokorespondentas.
Klausantis, kur Maksimui yra tekę dirbti, dažną apimtų „baltas“ pavydas: jam yra tekę fotografuoti pasaulinio masto šou, kino ir sporto žvaigždes, reikšmingiausius visuomenės ir politikos įvykius. Ko vertas jau vien tas faktas, kad jau 8-erius metus Maksimas kasmet važiuoja į Kanus ir 12 dienų, galima sakyti, praleidžia ant raudonojo kilimo – fotografuoja juo žengiančias kino žvaigždes. Jo archyvas išties įspūdingas: Bredas Pitas, Andželina Džoly, Harisonas Fordas, Vudis Alenas, Kventinas Tarantino, Šonas Penas, Dita fon Tiz, Šeron Stoin, Bono, Maikas Taisonas, Diegas Maradona...
Vis dėlto Maksimas savo profesija laiko reportažinę fotografiją. Nuotraukose jis stengiasi perteikti pačią įvykio esmę, jam įdomu išgauti, kaip jis pats sako, išraiškingiausią paveikslėlį, todėl jis nuolat ieško įdomaus fotografijos rakurso, laiko ir vietos. Jis įsitikinęs, kad skaitmeninės fotografijos atsiradimas suteikė fotoreportažo žanrui galingą impulsą.
– Dabar galima tvirtai pasakyti, kad kiekybė perauga į kokybę. Posakis, kad gerą nuotrauką galima padaryti ir su degtukų dėžute, jau atgyveno. Fotografija šiandien – technologijos produktas. Jei turi moderniausią techniką, pagauti ypatingas akimirkas kur kas paprasčiau, – įsitikinęs jis.
Vis dėlto jis nesiginčija: lemiamas vaidmuo tenka žmogiškajam faktoriui, nes tik tikras profesionalas atsidurs reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku.
Savoje šalyje dirba kaip užsienio žurnalistas
Paklaustas apie Baltarusijos politinę ir ekonominę situaciją ir paprašytas įvertinti, ar išties laisvas žodis ten vis dar gniaužiamas, jis sako savoje šalyje dirbantis kaip užsienio žurnalistas, todėl jokių represijų nepatiriantis.
– Esu įstatymams paklusnus pilietis, todėl su jėgos struktūromis susidurti beveik netenka. Yra porą kartų suėmę, bet nustatę tapatybę iškart paleisdavo.
Vis dėlto jis sutinka, kad Baltarusijos žiniasklaida laikoma tvirtuose Lukašenkos režimo gniaužtuose, valdžią kritikuojančių rašinių juose nerasi.
Ekonominės savo šalies situacijos jis irgi nedramatizuoja: vidutinis baltarusio atlyginimas – 300 eurų, o kur rasi šalį, kur žmonės nedejuotų dėl blogo gyvenimo?
Poilsio dienų nebūna...
Fotografuoti Maksimui nenusibosta niekada. Neveltui sakoma: pasirink mėgstamą darbą, ir tau nė vienos dienos gyvenime nereikės dirbti. Anksti rytą važiuodamas pro Sujainius (Raseinių rajonas) jis pasakojo pastebėjęs žmones, per teleskopą stebėjusius retą astronominį reiškinį, kai Venera praskriejo priešais Saulę. Kas žino, galbūt šios nuotraukos irgi paklius į didžiausius pasaulio leidinius?
Vis dėlto savo darbo Maksimas neidealizuoja: pasak jo, tai tiesiog būdas uždirbti pinigus. Paklaustas apie kūrybinius planus pokštauja, kad žodis „fotomenininkas“ jam skamba kaip keiksmažodis, o jo artimiausi planai – išvažiuoti su vaikais pailsėti prie jūros, geriau – šiltos.
– Sakoma, kad profesionalus fotografas fotografijas keičia į pinigus, o mėgėjas – pinigus į fotografijas, – juokiasi jis.
Birutė SLAVINSKIENĖ