Apie kūrybą, monospektaklį, keliones, poilsį ir artimiausius planus Emilija Latėnaitė papasakojo naujienų portalui tv3.lt.
Kūryba kaip misija, o ne tik darbas
Aktorė neslepia, kad visada stengiasi savo veiklą įprasminti, o gruodį šis jausmas tampa dar stipresnis. Šis mėnuo jai pažymėtas ne tik pasirodymais, bet ir susitikimais su labai skirtingomis auditorijomis.
„Kaip tik toks mėnuo, kai ypač galvoji apie prasmę. Aš apskritai dažnai stengiuosi savo darbą įprasminti – kad tai nebūtų tik veikla, kuri neša pinigus. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad mano darbe labai daug ir misijos“, – sako ji.
Per šį laikotarpį Emilija aplanko senelių namus, ligonines, kalėjimą, bibliotekas, kultūros centrus ir privačius renginius. Kaip pati pabrėžia, tai – ne atsitiktiniai pasirodymai, o susitikimai, kuriuose, jos manymu, labiausiai reikia kūrybos.
„Atrodo, kad ten reikia žmonių sielas palaistyti savo kūryba“, – sako aktorė.
Kelionės, kurios plečia akiratį
Kalbėdama apie dažnas keliones ir projektus, Emilija pripažįsta – tai jai suteikia ne tik prasmės pojūtį, bet ir vidinės galios.
„Prasmės pojūtį, galios jausmą, kad turiu galimybę kurti pasaulį tokį, kuriuo tikiu, kad turiu įrankį kažkaip prisidėti, o ne tiesiog gyventi ir sakyti: „Oi, ne taip turėtų būti pasaulyje“, – atvirauja ji.
Aktorė sako, kad tokios patirtys leidžia išeiti iš socialinių tinklų burbulo ir geriau suprasti tikrąją realybę.
„Tai labai plečia akiratį – leidžia geriau suvokti, kokiame pasaulyje gyvenu, kokie yra žmonės, situacijos, mūsų visų, o ne tik mano „Facebooko“ ar „Instagramo“ burbulo“, – priduria Emilija.
Nors darbas reikalauja daug energijos, Emilija pabrėžia išmokusi labai aiškiai jausti savo ribas. Ji atvira – gebėjimas atsisakyti darbų jai tapo esmine sąlyga kūrybinei kokybei.
„Aš labai sau dėkinga už drąsą atsisakyti darbų, nes noriu, kad darbas man vis tiek teiktų malonumą. Kai darbų būna per daug, aš tiesiog tampu tarsi automatu“, – sako aktorė.
Pasak jos, net ir žiūrovui nematomas nuovargis ilgainiui ima kenkti pačiam kūrėjui.
„Žiūrovas, manau, vis tiek gauna kokybišką atlikimą, bet aš pati noriu galėti džiaugtis tuo, ką darau“, – pabrėžia ji.
Monospektaklis, gimęs iš labai asmeniško poreikio
Didelę šių metų dalį Emilijos kūryboje užima monospektaklis „Kai labai norisi gyventi, bet nežinai kaip“. Aktorė pasakoja, kad mintis apie savo spektaklį ją lydėjo ilgą laiką.
„Aš ilgai savyje nešiojausi mintį, kad galbūt norėčiau turėti savo spektaklį. Ateidavo įvairūs tekstai, vaizdiniai“, – prisimena ji.
Lemtinga akimirka įvyko visiškai netikėtai – vienos trumpos kelionės metu.
„Ėjau pro teatrą ir galvojau: kaip aš noriu vaidinti savo monospektaklį. Užtruko pereiti į kitą gatvės pusę ir sutikau žmogų, kuris paklausė: „O klausyk, ką tu veiki? Gal nori?“ Ir nuo tos minties staiga atsirado visos galimybės“, – pasakoja Emilija.
Spektaklyje kartu su ja pasirodo ir išskirtiniai muzikantai – violončelininkas Klebas Pišniakas bei smuikininkė Dalia Dėdinskaitė. Aktorė sako, kad su jais užsimezgė itin artima kūrybinė bendrystė.
Nors pats spektaklis gimė be didelio prodiusavimo ar reklamos, jis, pasak Emilijos, gyvena savo gyvenimą.
„Pats spektaklis turi vieną silpnąją vietą – prodiusavimą. Nes pirmiausia reikėtų atleisti prodiuserę, kuri esu aš pati“, – su šypsena sako aktorė.
Tačiau, anot jos, žmonės patys jį atranda ir kviečia.
„Žmonės patys jį kviečia – iš rekomendacijų, iš to, kas matė. Atsiranda salės, erdvės“, – pasakoja ji.
Spektaklis rodomas ne tik teatruose, bet ir netikėtose erdvėse – bibliotekose ar mažose bendruomenėse.
„Esame vaidinę ir bibliotekose, kaimo bibliotekėlėse, tarp knygų lentynų, apsišvietę staline lempa – ir tai tikrai nebuvo prasčiau“, – pabrėžia Emilija.
„Tai mano kūrybinė sala“
Kalbėdama apie kūrybinį kelią, Emilija sako, kad šis monospektaklis jai tapo ypatinga vieta.
„Tai spektaklis, į kurį sudėta labai daug mano asmeniškumo. Kiekvienas žodis tampa labai energetiškai paveikus, tarsi raktas žiūrovui susitikti su pačiu savimi“, – sako ji.
Aktorė šį darbą vadina pasimatymu su savimi.
„Žiūrovo pasimatymas su seniai matyta savo versija. Čia labai daug jausmo, jaukios, jautrios erdvės būti, pamąstyti, pajausti“, – atvirauja ji.
Be monospektaklio, Emilija šiuo metu vaidina ir spektaklyje „Naujas gyvenimas“.
„Labai mėgaujuosi vaidindama šiame spektaklyje. Vaidinu Arno Ašmono mamą, taip pat Mildos Noreikaitės anytą“, – pasakoja ji.
Aktorė išskiria ir kūrybinę komandą bei režisierių Balį Latėną, su kuriuo teatre dirbo pirmą kartą.
„Ten juokas – ne šiaip akikenimas, o nevaldomas, spontaniškas, iš sielos gelmių besiveržiantis juokas. Tai didžiulis džiaugsmas“, – sako ji.
Poilsis – būtina kūrybos sąlyga
Kalbėdama apie kasdienybę, Emilija pabrėžia – poilsis jai nėra prabanga, o būtinybė.
„Jeigu yra diena, kai neturiu laiko sau, kai negaliu panuobodžiauti, jaučiu, kad kažką gyvenime darau ne taip“, – atvirai sako ji.
Pasak aktorės, tik jausdama gyvenimą ji gali kokybiškai dirbti.
„Jei nejaučiu savęs, jei nebejaučiu, kad gyvenu gyvenimą, o tik dirbu, tada ir dirbti kokybiškai nebegaliu“, – pabrėžia ji.
Paklausta, ką veikia leisdama sau panuobodžiauti, Emilija atsako paprastai.
„Vaikštau gatvėmis. Man be galo patinka bastytis. Jeigu kas nors paklaustų, ką gyvenime labiausiai norėčiau veikti, atsakyčiau – bastytis“, – juokiasi ji.
Aktorė priduria, kad tai jai – tikras buvimo būdas.
„Po pasaulį, po miestą, po mišką eiti, atrasti, sutikti. Galėčiau būti pasaulio bastūnė – ir nieko daugiau“, – šypteli Emilija.
Artimiausi planai – dalintis ir keliauti
Šiuo metu aktorė sako sąmoningai neskubanti kurti naujų darbų.
„Džiaugiuosi tiesiog dalindamasi tuo, ką turiu, o ne kurdama kažką naujo“, – teigia ji.
Visgi kūrybinių minčių nestinga, o artimiausia kelionė, pasak Emilijos, gali tapti svarbiu impulsu ateičiai.
„Vasarį manęs laukia kelionė į Pietų Afrikos Respubliką. Manau, kad tas mėnuo ten irgi padės kūrybinius planus savaip sudėlioti, pakoreguoti, papildyti“, – apibendrina ji.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
