Pokalbio metu E. Masiulis atvirai prakalbo apie savo dienas įkalinimo įstaigoje. Jis prisiminė, kaip atrodė pati pradžia, vos tik čia atvykus.
„Pradžia buvo tokia, kad mus atvežė į Kauno kalėjimo pusiau atviro režimo įstaigą, liaudiškai tariant „zoną“. Ten patekome kartu su kolega Vytautu Gabšiu. Iš pradžių tave uždaro į kamerą ir šešias paras turi būti karantine, niekur neišleidžia, tik atneša maisto, vienai parai gali išeiti pažiūrėti televizorių.
Po to mes atsidūrėme buvusių darbuotojų būryje, tai yra nuteistieji, kurie patekę į kalėjimą iš policijos struktūrų, buvę gaisrininkai ir kiti pareigūnai. Mes iš pradžių kameroje gyvenome trise, po to dviese“, – sakė E. Masiulis.
Papasakojo apie kasdienybę kalėjime
Pasak jo, gyvenimas kalėjime labai greitai tampa griežtai suplanuotas. Kiekviena diena turi aiškų ritmą, o didžioji dalis laiko praeina laikantis nustatytos tvarkos.
„Ten ta buitis yra tokia, kad naktimis tave uždaro kameroje. Ryte šeštą valandą kameros atsidaro, turi galimybę nueiti papusryčiauti, maitinimas būna tris kartus per dieną. Turi galimybę dirbti, mes dirbdavome po penkias–šešias valandas, o likęs laikas tavo – gali sportuoti, skaityti ar rašyti knygas. Yra tam tikros poilsio patalpos, kur gali žiūrėti televizorių, nors ir kameroje buvo leidžiama turėti, tik jis turi būti nustatyto dydžio. Taip ir sukasi tos dienos“, – dalijosi jis.
Kaip pasakojo E. Masiulis, svarbiausias ryšys su išoriniu pasauliu tampa pasimatymai ir telefoniniai skambučiai. Tačiau pradžioje ir jie būna griežtai ribojami.
„Tau niekas negali paskambinti, bet tu gali. Pradžioje turi keturis kartus per savaitę po 20 minučių paskambinti. Taip ir dalini tas minutes – jei noriu paskambinti žmonai, sūnui, dukrai, tai maždaug po septynias minutes.
Laikui bėgant tos sąlygos, jei tu nesi kažkoks kalėjimo padauža, gerėja. Gauni vadinamą lengvąją grupę, kurioje jau nebėra ribojama, kad tik keturis kartus per savaitę gali skambinti – perki taksofonines korteles ir kalbi, kiek nori. Yra parduotuvė, du kartus per savaitę gali eiti apsipirkti, bet yra mėnesio limitas. Mano laiku būdavo 320 eurų per mėnesį“, – teigė E. Masiulis.
Eligijus pasakojo, kad didžiausias išbandymas kalėjime buvo psichologinis. Kaip teigė jis, pirmieji mėnesiai priverčia iš naujo įvertinti visą savo gyvenimą ir susidurti su įvairiomis mintimis.
„Sunkiausia emocija buvo ta, kad man beveik penkiasdešimt, o aš patekau į kalėjimą, ir tada galvoji – kur tu atsiradai. Atsiranda savivertės klausimas, kodėl taip atsitiko, daug analizės apie praeitį, klaidas. Tave atjungia nuo visų socialinių ryšių, negali būti naudingas nei savo šeimai, toks kaip išlaikytinis tampi savo artimiesiems. Tai labai kerta per psichologiją, todėl reikia dirbti su savimi. Man padėjo režimas – miegas, maistas, fizinė veikla, darbas“, – kalbėjo nuteistasis.
Pasak E. Masiulio, laiką įkalinimo įstaigoje lengviau ištverti padeda užimtumas. Kaip atskleidė buvęs Seimo narys, čia jis greitai gavo pareigų.
„Tapau nuteistųjų tarybos pirmininku, tekdavo vesti visų Lietuvos nuteistųjų tarybų posėdžius nuotoliniu būdu. Tad pritaikiau savo žinias ir kalėjimo sąlygomis. Gal iš dalies buvau ir paprašytas, pakalbintas, pats nelabai norėjau“, – tikino E. Masiulis.
O kas vyko E. Masiulio galvoje, pirmą kartą žengus pro įkalinimo įstaigos duris?
„Įėjimo į kalėjimą momentas yra absoliučiai sunkiai perteikiamas. Tu žengi kaip nuo kalno į bedugnę. Pirmiausia mus labai greitai patalpino į kalėjimą, tik paskui sužinojau, kad įprastai po teismo sprendimo duoda savaitę pasiruošti, susidėti daiktus, o mus supakavo rekordiškai greitai, vos per dvi paras. Pradžioje tu net nesupranti, kad šitie dalykai vyksta su tavimi, gyveni pilnas adrenalino ir atrodo, kad viskas vyksta kažkur šalia. Nors matai artimųjų ašaras, ateina palaikymo žinutės, bet atrodo – nuvažiuosi, kažką išspręsim ir vėl išeisiu.
Pirmą dieną aš net nežinojau, ar veš į Šiaulius, ar į Kauną. Atrodo, patenki į kitą gyvenimą, tavo identitetas pasikeičia, nesupranti, kur esi ir ką darai. Šokas. Supranti, kad nežuvai, bet tam tikra prasme žuvai – tavo buvęs gyvenimas žuvo. Po kelių savaičių grįžti į realybę, apima didelis liūdesys, beviltiškumas, apatija. Čia labai svarbu tada su savimi susitarti“, – teigė pašnekovas.
E. Masiulio teigimu, kalėjime siūloma ir psichologinė pagalba, tačiau jis nusprendė pirmiausia bandyti susitvarkyti pats. Jis prisiminė pokalbį su vienuole, kuri bendravo su nuteistaisiais ir kvietė juos ateiti pasikalbėti.
„Neseniai sutikau kalėjimo vienuolę. Ji vaikščiodavo, bendraudavo su nuteistaisiais, ten tokie kaip kursai yra, kam sunkiau. Kai kurie žmonės eina pas ją, o aš pagalvojau, kad nepadės, bandysiu pats. Po to susitikome po metų, aš jau buvau perėjęs į lengvesnes sąlygas. Sako: tu toks šaunuolis, aš taip retai matau atvejus, kai žmonės taip susitvarko be pašalinės pagalbos, net pradeda kitiems padėti.
Aš nelabai tikėjau, kad kažkas kitas man padės geriau nei aš pats sau. Sugebėjau išsilaižyti tuos psichologinius disbalansus ir man atrodo, kad pavyko stabilizuoti save. Vienareikšmiškai po to padeda ir artimieji. Labai noriu padėkoti žmonai Simonai, vaikams Viliui ir Elzei, tiems žmonėms, kurie tikėjo manimi kiekvieną dieną. Kai tik buvo galimybė, skambindavomės, šnekėdavome. Labai pajauti gyvenimo trapumą, kai esi taip izoliuotas nuo kitų. Man tai buvo didžiausias išbandymas“, – pasakojo E. Masiulis.
Prakalbo apie šeimą
Laidos vedėjui pasiteiravus, kokie buvo paskutiniai žmonos Simonos žodžiai, prieš jam patenkant į įkalinimo įstaigą, E. Masiulis teigė, kad jos akys tuo metu buvo pilnos ašarų.
„Mes Klaipėdoje, Kauno gatvėje sustojome, apsikabinome, ji pasakė: „Atlaikysim.“ Aš pakartojau tą patį – atlaikysim. Ir dar nueidamas pasakiau, kad kai tik bus galimybė, susisieksiu. Neabejojome, kad įveiksim tuos išbandymus. Per visą tą laiką bangavome, buvo sunkesnių etapų ir jai, ir man.
Tokie psichologiniai momentai sunkiausi, juk esi įpratęs spręsti visus klausimus drauge, ir staiga vieno partnerio nebelieka. O reikalai juk pasaulyje nesustoja, viskas vyksta toliau – buitis, pragyvenimas, ūkiniai dalykai. Bet turbūt skaudžiausia, kad neturi šalia artimojo pasikalbėti. Kai atsirado galimybė skambintis, taip ir kalbėdavome kiekvieną dieną, aš jau gal net įgrisdavau jai su savo skambučiais“, – kalbėjo buvęs politikas.
Kalbėdamas apie artimuosius, E. Masiulis pasakojo, kad byla truko ilgai, todėl visa šeima daug metų gyveno nuolatinėje įtampoje. Vis dėlto, kaip teigė pašnekovas, jis nė vieną akimirką nebuvo paliktas vienas.
„Vaikai suaugę, pilnamečiai, ir aš labai džiaugiuosi, kad turiu tokius stiprius žmones – sūnų ir dukrą. Mano byla buvo nuo 2016 metų, sukosi septynerius metus per visus teismus. Tie metai irgi nebuvo rožiniai, reikėjo važinėti į teismus, žiniasklaida vis parašydavo. Žmona ir vaikai labai jautriai reaguodavo, gal neparodydavo, bet būdavo akivaizdu. Bet nė vieną akimirką nei žmona Simona, nei vaikai neleido suabejoti jų meile man, visada išreikšdavo palaikymą. Tas palaikymas yra beveik viskas“, – tikino E. Masiulis.
Kalbėdamas apie praeitį, E. Masiulis neslepia, kad sunkiausia jam yra suvokimas, kiek skausmo teko patirti artimiesiems ir žmonėms, kurie juo tikėjo.
„Labai išgyvenu dėl to, kiek negerų emocijų sukėliau ir kiek teko per mane kentėti šeimai, ir po šiai dienai tai yra. Taip pat atsiprašau žmonių, kurie tikėjo manimi, matė manyje tą kylantį Lietuvos politiką, siejo mane su naująja jaunąja politikų karta, matė naujos Lietuvos viziją su manimi.
Toks įkritimas į bedugnę sudaužė jų pasitikėjimą. Aš daug sutinku žmonių, kurie pasako, kad jiems buvo šokas, kad net verkė, nes tikėjo manimi. Atsiprašau artimųjų ir tų, kurie už mane balsavo, matė manyje tą Lietuvos ateitį ir kurių lūkesčių aš nepateisinau“, – sakė E. Masiulis.
Visą pokalbį galite klausyti čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
