Apie knygą, joje sudėtas istorijas bei ateities planus, Edita Mildažytė diskutavo kartu su savo vyru Sauliumi Pilinkumi.
Knyga „Pelynų medus“ jau skaičiuoja ne vieną tiražą, o renginių salės visoje Lietuvoje išlieka sausakimšos. Nors nuo knygos išleidimo praėjo beveik metai, ji jau sulaukė net septynių leidimų.
Edita prisiminė ir knygos leidybos pradžią kartu su leidyklos atstove Daina Žemaityte. Pradinis planuotas tiražas buvo 5 000 egzempliorių, nors pati autorė iš pradžių siūlė leisti tik 2 000, būdama įsitikinusi, kad knygos niekas nepirks. Visgi tikrovė viršijo lūkesčius, o rezonansas su skaitytojais suteikia didžiulį džiaugsmą.
Specialus ryšys su Kaunu ir „drąsuolės“ etiketė
Kaunas rašytojai nėra tik dar vienas miestas – tai jos šaknų bei vaikystės vieta.
Kalbėdama apie ypatingą atmosferą Kaune, E. Mildažytė pabrėžė, kad Kaunas yra jos tėvų miestas. Čia visą gyvenimą dirbo jos tėtis, o mama ilgus metus dirbo Kauno klinikose. Be to, Kaunas yra vienintelis miestas, kuriame pati Edita praleido vaikystę bei ankstyvą paauglystę, todėl jame orientuojasi itin lengvai.
S. Pilinkus pajuokavo, kad jis puikiai pažįsta visus Lietuvos miestus, tačiau Kaune dažnai pasimeta, o Edita čia jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
„Ji yra per drąsi“, – atskleisdamas savo požiūrį į žmonos elgesį viešumoje ir gyvenime, S. Pilinkus teigė, kad E. Mildažytė pasižymi išskirtine drąsa, kuri ne visuomet jai išeina į naudą. Vertindamas jos atvirumą bei pasirinkimą išleisti tokią asmenišką knygą, jis pažymėjo:
„Man atrodo, kad Edita ir šiandien čia salėje, ir visur gyvenime yra per drąsi. Už tai gauna per galvą, bet jai, matyt, patinka“.
Pati E. Mildažytė nesutiko su jai primetama „drąsuolės“ etikete ir neslėpė nuostabos, kodėl žmonės bei renginių vedėjai nuolat akcentuoja šią savybę. Ji patikino neužsiimanti jokiais išskirtiniais žygdarbiais:
„Aš iš tikrųjų nesu drąsi. Aš galiu spontaniškai įsivelti į kokį nors ginčą arba ten susipešti dėl tiesos, bet aš suprantu, kad tos tiesos yra labai įvairios ir kiekvieno žmogaus tiesa vis kitokia ir kitokia <...>. Aš neužsiimu kovojimais. Aš nežinau, kodėl žmonėms susidaro įspūdis, kad aš esu labai drąsi“, – kalbėjo žinoma moteris.
Svarstydama, kodėl paprastas savo nuomonės išsakymas šiandien priimamas kaip ypatingas žygdarbis, E. Mildažytė atkreipė dėmesį į visuomenėje vyraujančią baimę bei savicenzūrą:
„Tai ar sakyti tai, ką tu galvoji, yra drąsa? Tai tada aš nesuprantu, jeigu mes jau nusigyvenom iki tiek, kad negalim arba bijom, arba laikom savo mintis, kurios nedaro niekam nieko blogo, pasakyti garsiai ir tai laikom drąsa, tai kas su mumis darosi? Kažkas yra labai negerai“.
Vyras knygos idėjos nepalaikė
S. Pilinkui paklausus, kodėl knygoje pasirinkta rašyti ne apie gerus darbus, o apie klaidas, atsižvelgiant ir į tai, kad kūrinys prasideda pasakojimu apie areštinę, Edita atsakė atvirai: „O kam yra įdomūs geri darbai?“
Kaip pavyzdį ji paminėjo susitikimą su moterimi, patyrusia netektį, kuri skaitydama knygą atpažino savo būsenas ir atgavo viltį, kad pavyks išsikapstyti iš sunkumų.
S. Pilinkus neslėpė, kad pats asmeniškai nesuprato ir nepalaikė idėjos rašyti tokią atvirą, į praeities klaidas bei asmeninį gyvenimą orientuotą knygą. Pradėdamas šią temą renginyje, jis prisipažino, kad net ir praėjus metams po knygos pasirodymo jam vis dar kyla klausimų:
„Prisipažįstu, man ir šiandieną dar nėra aišku, nors mes turim laiko ir galimybių dažnai pasikalbėti... Kodėl ta knyga yra tokia?“
Atvirai vertindamas knygos atsiradimą, S. Pilinkus teigė, kad šio kūrinio visuomenei apskritai nereikėjo:
„Mano nuomone, tos knygos galėjo ir nebūti. Man atrodė, kad tokios knygos nereikia.“
Pagrindinis S. Pilinkaus argumentas, kodėl jis priešinosi tokios knygos leidybai, rėmėsi visuomenės polinkiu viską interpretuoti savaip. Remdamasis renginio pradžioje papasakotu anekdotu, jis pabrėžė, kad atvirumas dažnai atsisuka prieš patį autorių:
„Tu gali būt labai drąsus, tu gali matyti prasmę pasidalinti savo patirtimi – nėra piktų žmonių, bet kiekvienas interpretuoja savaip.“
Apie vyrus, meilę ir dėkingumą gyvenimo pakeleiviams
Pokalbyje paliesta itin jautri tema – santykiai su gyvenime sutiktais vyrais. Prieš užduodamas klausimą apie praeitį, S. Pilinkus atvirai pasidalijo savo paties patirtimi bei jausmais būnant kartu su Edita:
„Su Edita nuostabu gyventi. Todėl ir visiems garsiai, tyliai, plačiai ir siaurai, kam tai įdomu, sakau, kad aš gavau didžiulę gyvenimo, Dievo, kieno norite dovaną. Ir įdomiausia su šia asmenybe, su šiuo žmogum, su šia moterim būti todėl, kad niekada nėra jokio plano“.
Renginio metu S. Pilinkus paklausė Editos, kodėl ir už ką ji taip mylėjo bei myli visus savo gyvenimo vyrus. E. Mildažytė patikino jaučianti didžiulį dėkingumą jiems visiems, nes kiekviena patirtis buvo Dievo duota:
„Dėl to, kad turiu už ką jiems visiems padėkoti. Visos tos patirtys, kurios buvo nugyventos kartu, tai aš dabar labai aiškiai suvokiu, kad jos buvo ne šiaip sau, jos visos buvo Dievo duotos ir buvo to meto mano svarbiausi žmonės.“
Savo gyvenimo vyrus ji apibūdino taip:
Pirmasis vyras Gintautas Petronis: aistros, meilės ir vaikų periodas. Ji prisiminė, kad iš pradžių pirmasis vyras buvo sunerimęs dėl knygos, tačiau ją perskaitęs parašė žinutę: „Viskas gerai, aš su viskuo sutinku“.
Antrasis vyras Gintautas Vyšniauskas: žmogus, kuris tarsi paauglę vedė už rankos ir apsaugojo pavojingiausiu gyvenimo laikotarpiu.
Dabartinis vyras Saulius Pilinkus: žmogus, su kuriuo ji gali ilgai bei nepavargdama kalbėtis ir kartais labai susiginčyti.
S. Pilinkus prisipažino, jog buvimas su Edita jam yra didžiulė gyvenimo ir Dievo dovana, nes su ja niekada nebūna jokio išankstinio plano.
Ateities sumanymai
Panašu, jog autorė neketina sustoti ir jau dėlioja mintis ateities projektams.
Kalbėdama apie ateities sumanymus, Edita Mildažytė pabrėžė, kad kitas jos kūrybinis žingsnis bus visiškai kitokio pobūdžio – tai labai asmeninis, šiltas ir jaukus kulinarinis projektas, apjungiantis kelių kartų šeimos moteris.
E. Mildažytė pasidalino planais išleisti savo šeimos moterų receptų knygą. Jos močiutė buvo ypatinga konditerė bei kulinarė, o receptai iki šiol išsaugoti mamos, tetos bei pusseserės. Ši knyga būtų jaukus močiutės atminties prikėlimas:
„Būtų labai smagu išleisti savo šeimos moterų receptų knygą, nes mano močiutė buvo labai gera, ypatingai gera konditerė, bet ir labai gera kulinarė. Ne visus jos receptus aš darau, kai kuriuos mama daro, kai kuriuos teta, kai kuriuos pusseserė. Tai galvoju, kad tokią knygą, tai aš jau ir ruošiuosi gal išleisti.
Galvoju, kad gal ji irgi bus kam nors įdomi ir reikalinga. Man pačiai ji būtų labai jauki, nes tai būtų ir mano močiutės atminties įprasminimas ir kažkoks prikėlimas.“
Užbaigdama šios idėjos pristatymą, autorė išreiškė tvirtą pasiryžimą sumanymą paversti realybe.
„Tą tikrai norėčiau padaryt ir turbūt padarysiu“, – užtikrintai sakė E. Mildažytė.
Kodėl „Pelynų medus“? Tikroji pavadinimo prasmė
Susitikimo pabaigoje nuskambėjo atsakymas į skaitytojams labiausiai rūpimą klausimą apie knygos pavadinimo simboliką.
Atsakydama į žiūrovų klausimą apie pavadinimą „Pelynų medus“, E. Mildažytė paaiškino norėjusi išreikšti gilią mintį per lietuviškus simbolius, išvengiant nuvalkiotų posakių.
Pelynas yra kartus augalas, tačiau jo kartumas teikia didžiulę naudą sveikatai bei gastronomijai – be kartumo apskritai nėra nei gastronomijos, nei gyvenimo. Medus – saldžiausias dalykas.
„Bitės iš karčiausio dalyko gyvenime suneša saldžiausią medų. Tu negali pakeisti savo gyvenimo, bet paversti jį medumi, dangumi ar pragaru – tavo paties valioje“, – dalijosi E. Mildažytė.
Baigdama pristatymą, Edita įvardijo pagrindinį savo gyvenimo moto: „Niekada nieko nebijok ir visada klausyk širdies. Tai yra kelias į žmones, į žmonių širdis ir į save patį“.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
