Prieš ketvirtį amžiaus Kauno valstybiniame muzikiniame teatre F. Loewe miuziklu „Mano puikioji ledi“ debiutavo garsios muzikų giminės atstovas Julius Geniušas, kuriam nuo 1990 m. priklauso ir teatro vyriausiojo dirigento batuta.

Pavasarį 50 – ąjį gimtadienį švęsiantis prof. J. Geniušas šiame teatre jau dirigavo 2400 repertuaro spektaklių. Operas ir operetes jis dirigavo Lietuvos operos ir baleto teatre, dalyvavo operų pastatymuose drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Paruošta ir diriguota virš 100 simfoninės, operinės ir kamerinės muzikos programų Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, JAV, Vokietijoje, Rusijoje su įvairiais simfoniniais ir kameriniais orkestrais.

Nuo 2002 m. kasmet J. Geniušas diriguoja plačiai išpopuliarėjusiame tarptautiniame festivalyje „Operetė Kauno pilyje“ ir yra šio festivalio vyr. dirigentas. Nuo 1991 m. dirigentas pradėjo ir pedagoginę veiklą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 2011 m. yra Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, VDU Muzikos akademijos tarybos pirmininkas ir universiteto senato narys.

REKLAMA

Prof. J. Geniušas apdovanotas Estijos respublikos Baltosios žvaigždės ordinu, 2-ojo Santakos garbės ženklu, 2010 m. pelnė Kauno teatralų metinio prizo „Fortūna“ diplomą už svarų indėlį į Kauno valstybinio muzikinio teatro kūrybinę veiklą ir Kauno miesto muzikinį gyvenimą, o šiemet - „Fortūnos“ prizą už už G. Donizetti operos „Liučija di Lamermur“ pastatymą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Su Julium Geniušu susitikome Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, dirigentų kambaryje. Kaip ir visi Geniušai, Julius stebina ne tik savo gabumais, bet ir išskirtiniu kuklumu. Atrodo, kad jis nė kiek nesididžiuoja savo talentu, o kalbėdamas apie savąsias vertybes neslepia, kad be muzikos, kuriai atiduoda visą savo širdį, brangiausias yra visa ko tęstinumas, lydintis jį visą gyvenimą...

Juliau, vieni sulaukę vos 30 – ties mėgaujasi populiarumu bei šlove, o kiti net ir per 70 – metį perkopę jaučiasi daug ko neišmokę, nepasiekę. Kaip jaučiatės  stovėdamas ant penkiasdešimtojo jubiliejaus slenksčio ir ar žvelgdamas į savo kūrybinį bagažą galite su palengvėjimu atsidusęs pasakyti, kad jums daugiau tobulėti nebėra kur?

Neslėpsiu, kad jūsų minimos datos laukiu su šiokiu tokiu nerimu – norisi, kad ji greičiau ateitų ir dar greičiau praeitų su visu šurmuliu, sveikinimais, „užuojautomis“ ... Artėjantį penkiasdešimtmetį sieju su tam tikra gyvenimo etapo pabaiga – tėvo, kuris visą gyvenimą buvo ir liks pavyzdžiu, išėjimu. Kai šalia buvo tokios asmenybės, kaip mano tėvas arba dirigavimo mokytojas profesorius J. Aleksa, nori nenori pradedi svarstyti, ant kurio gi laiptelio esi pats. Kuo labiau analizuoju šių dviejų asmenybių vertybių skalę, tuo labiau neapleidžia jausmas, kad stoviu dar labai žemai...Būtent tas jausmas ir gena į priekį, neleisdamas nurimti. Dėl tos priežasties pusės amžiaus jubiliejus neatrodo baisiai, nes žinau, kad dar labai daug kur yra tobulėti, kad dar labai daug turiu siekiamybių, neįgyvendintų uždavinių, kurių galiu taip ir neišspręsti iki gyvenimo pabaigos.

REKLAMA

Tačiau, kaip ten bebūtų, norėčiau nugyventi panašų gyvenimą į tėvo, kuris mirė sulaukęs 91 ir iki paskutinės minutės jautėsi dar daug ko neišmokęs – juk norint nustatyti menininko brandą viena taisykle vadovautis negalima. Todėl kalbėdamas apie tobulėjimą, vis pagalvoju, ar įveiksiu tėvo taip aukštai užkeltą kartelę... Net ir sunkiai sirgdamas jis nuolat grįždavo prie muzikos harmonijos pradmenų, studijavo R. Wagnerio operas, o prieš pusmetį įniko į senovės graikų kalbą. Savaime suprantama, tai ne vienintelė kalba, kuria jis laisvai kalbėjo. Po lietuvių antroji jam buvo dar gimnazijoje išmokta lotynų. Turėdamas fenomenalią atmintį, tėvas galėjo lotyniškai mintinai cituoti įvairius kūrinius, senovės mąstytojų tekstus. Rusų ir lenkų kalbos – jo išmoktos savaime ir buvo kasdienybė, kaip ir vokiečių. Anglų jo kalbų bagažą papildė prieš gerą dešimtmetį todėl, kad buvo įsitikinęs, jog dabartiniame pasaulyje be jos neįmanoma išsiversti. Italų ir prancūzų kalbos, jo įsitikinimu, kiekvienam muzikantui tiesiog būtinos, kad privalėtų suprasti originalo kalba dainuojamus tekstus... Taigi, link kur aš suku prisimindamas tėvą? O gi ...tobulėjimas ir branda, jei turi jėgų ir noro, gali tęstis iki paskutinio atodūsio. Aišku, galima klausti, ar to reikia, išėjus į užtarnautą poilsį ir nebedirbant....Tačiau mano tėvas manė, jog net ir nulipęs nuo scenos turi judėti į priekį, siekti žinių, domėtis supančiu ir nuolat kintančiu pasauliu. Manu, kad tai ir lėmė jo ilgaamžiškumą...

Gimėte ir užaugote Vilniuje, tačiau pasirinkote Kauną, kuriame dirbate jau ketvirtį amžiaus. Kodėl?

Mano šaknys vienodai įleistos šiuose dviejuose miestuose. Pirmieji 25 gyvenimo metai prabėgo sostinėje, bet dėl to Kaunui niekada neklijavau provincijos etiketės. Gal, kad vaikystės vasaras leidau pas močiutę Žaliakalnyje? O gal, kad mama dailininkė – kaunietė. Beje, mamos tėvas, mano senelis, – profesorius Zigmas Žemaitis - iškili asmenybė ir reikšminga figūra Lietuvos mokslo istorijoje... Jis - vienas iš Aukštųjų kursų, iš kurių gimė Vytauto Didžiojo universitetas, steigėjų, Lietuvos civilinės aviacijos pradininkas, žymus matematikas ir pedagogas, ilgametis Matematikos Fakulteto dekanas. Dabar aš dėstau tame pačiame universitete, čia mokosi mano dukra... O įdomiausia, kad  mano tėvas, operos dirigentas Rimas Geniušas, ilgus metus gyveno Kaune ir muzikiniame teatre dirbo koncertmeisteriu bei dirigentu. Štai ir dabar – sėdime kabinete, kur ne tik dirbo jis, bet ir jo mokytojas Mykolas Bukša, Kipras Petrauskas... Tad kas gali būti maloniau už šios tradicijos tęsimą ir jausmą, kad esu čia ne atsitiktinai, ne prašalaitis iš gatvės... Be to, Kauno muzikiniame teatre atradau iš vaikystės atsivijusius gerus prisiminimus apie senąją Vilniaus operą, kurių buvo pilna ne tik dekoracijų kvapuose ir užkulisių vingiuose. Vaikystę, kurią  su broliu Petru (pianistu, prof. Petru Geniušu – red. past.) praleidome Basanavičiaus gatvėje buvusiame Operos teatre (dabar Rusų dramos teatras – red.past.) ir kur suvaidinome ne viename spektaklyje, priminė ir visa teatro atmosfera, bendravimas su žmonėmis – gyvas, betarpiškas, atviras, labiausiai žavintis ne tik mane, bet ir daugelį teatro svečių. Juk niekam ne paslaptis, kad atmosfera teatre priklauso nuo vadovų, kurie taip pat vadovaujasi tęstinumo principu ir stengiasi išsaugoti senąsias tradicijas. Džiaugiuosi, kad teatrui vadovauja žmonės, ne griaunantys, o kuriantys ir, be jokios abejonės, suprantantys, ką daro. Todėl teatras visiems jame dirbantiems ir tapo antraisiais namais. Kita vertus, šiame teatre su „Traviata“ gimė Lietuvos opera. Būtent „Traviatą“ mano tėvas dirigavo net 450 kartų, o aš šią operą diriguoju jau daugiau kaip du dešimtmečius – 150 kartų. Vienos smagiausių akimirkų turbūt ir būdavo, kai kartu su tėvu diriguodavome naujametę „Traviatą“ – jis Vilniuje, o aš Kaune...

REKLAMA

Nuo pat mažų dienų Jus lydi sėkmė. Ar dėl to „kalta“ gerai žinoma Geniušų pavardė, kurios nešiotojas lyg ir neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik tapti menininku?

Esate ne visai teisi, nes mokykloje nei mokytojai, nei draugai mudviejų su broliu iš kitų neišskyrė – juk anuomet pusė M.K.Čiurlionio meno mokyklos mokinių buvo menininkų vaikai. Nors tėvas niekuomet nevertė mūsų eiti jo pramintu taku ir neabejojo, kad yra geresnių ir pelningesnių profesijų nei muziko, būtent šioje srityje jis mums galėjo patarti ir sekti mūsų, kaip menininkų, raidą. Beje, mano dukra taip pat studijuoja muziką, o tai reiškia, kad esu jai patarėjas, nes praėjau visas muzikavimo pakopas ir puikiai pažįstu šios profesijos virtuvę. Tiesa, nežinau statistikos, kiek vaikų renkasi tėvų profesiją, bet manau, kad tęstinumas turi labai didelę įtaką. Na, o grįžtant prie Geniušų pavardės – skamba ji pakankamai dažnai ir ne pačiame blogiausiame kontekste... Neslėpsiu, kad neišvengiu situacijų, kai tenka pasinaudoti Petro šlove, o šis prisiima mano laurus. Kad ir prieš keliolika metų Petras su valstybine delegacija vyko į Japoniją, kur turėjo kelis sėkmingus koncertus. Vienas žymus politikas dėkodamas Petrui už puikų pasirodymą prisipažino, jog jo talento gerbėju tapo dar tuomet, kai pamatė jį diriguojant Čikagos operai ir apgailestavo, kad iki tol nebuvo girdėjęs jo skambinant pianinu. Petras tą kartą, žinoma, tik padėkojo už komplimentus... Arba, štai, nuėjau į Petro koncertą filharmonijoje. Per pertrauką vaikštau kartu su publika koridoriuje, o prie manęs tai vienas, tai antras žmogus prieina ir spaudžia ranką sveikindami su puikiu pasirodymu. Žinoma, dėkojau už sveikinimus šypsodamasis, kol pastebėjau ir įtartinų žvilgsnių, bylojančių, jog nedera atlikėjui tarp publikos maltis. Supratęs, kad geriau bus pertrauką praleisti su broliu užkulisiuose, patraukiau link jo kambario durų. O čia stovi grupelė orkestrantų. Pamatę mane priėjo ir ploja per petį sakydami – na, bravo, gerai sugrojai...

REKLAMA

Su broliu esate žinomi ir pripažinti muzikai. Kodėl taip retai judu galima išvysti vienoje scenoje?

Petras – pianistas, o aš - teatro dirigentas, todėl simfoniniai koncertai man - retesnė praktika, lygiai, kaip Petrui darbas teatre. Tačiau nežiūrint į nieką, nemažai sykių teko jam ir jo sūnui Lukui akomponuoti simfoniniuose koncertuose, turime bendrų projektų ir teatre. Vienas tokių – miuziklas „Kabaretas“. Neslėpsiu, kad su broliu dirbti labai smagu – juk esame „nulipdyti iš vieno molio“....O dėl pripažinimo....Tą rūpestį seniai padėjau į šalį, nes žinau, kad bus sunku, o gali ir neįmanoma aplenkti tokių asmenybių, kaip tėvas, Aleksa, brolis. Visuomet maniau, jei sąžiningai dirbsi, sieksi užsibrėžtų tikslų, pagaliau, jei esi dar bent truputį gabus, pripažinimas ateis savaime.

Bet pripažinimo, kuris taip svarbus kiekvienam menininkui, galima susilaukti ir kur kas greičiau, kad ir pasitelkus į pagalbą reklamą, televiziją...

Tas tiesa, tokių pavyzdžių turime pakankamai, bet apie tai nenoriu kalbėti. Nesakau, kad tai blogai, bet man šie aplinkiniai keliai svetimi, juolab, kad nei tėvas nei J. Aleksa niekuomet dirbtinai nesiekė pripažinimo ar specialaus įvertinimo ir visuomet buvo atokiau nuo to srauto, kuris tik dėl to ir dirba.

Ar suklysiu teigdama, jog tam tikra dalis publikos vis dar mano, kad orkestras gali groti ir be dirigento, kad jis apskritai nereikalingas?

Tokiose šalyse, kaip Austrija, Vokietija ar Italija tokie klausimai nekeliami. Dirigentas vertinamas kaip pagrindinis simfoninės, operinės muzikos variklis. Dirigento instrumentas – visas orkestras, choras, dainininkai. Daugybę detalių reikia suvesti į bendrą visumą! Tai sudėtingas dalykas itin tampriai susijęs ne tik su psichologija, bet ir žmogiškuoju faktorium. Negana to, dirigentas privalo žinoti ne tik visų instrumentų, dainininkų partijas, bet ruošiant kūrinį atlikimui būti jų mokytoju (todėl dirigentas ir vadinamas maestro). Nekalbant apie gebėjimą suvaldyti orkestrą taip, kad jis skambėtų darniai, it vienas didžiulis polifoninis instrumentas. Labai didele dalimi būtent nuo dirigento priklauso kiekvieno kūrinio interpretacija. Didžioji dirigavimo paslaptis ta, kad šioje profesijoje nėra apibrėžtos uždavinių ribos, susijusios ne tik su menine veikla, bet ir su begalybe įvairiausių kitų neapčiuopiamų sferų. Profesorius N. Malko knygoje „Dirigavimo technikos pagrindai“ rašo: „Dirigavimas yra pati sudėtingiausia ir sunkiausia muzikinio atlikimo rūšis. Vienas psichologijos profesorius savo paskaitose dirigavimą nurodydavo kaip sudėtingiausios žmogaus psichofizinės veiklos pavyzdį ne tik muzikoje, bet ir apskritai gyvenime...“

REKLAMA

Kad esate įsimylėjęs klasikinę muziką, niekam nekyla abejonių. Tačiau jūs – aistringas džiazo gerbėjas. Kaip šiuos be galo skirtingus muzikos stilius gebate suderinti gyvenime ir darbe, ir, ar būdamas teatro vyriausiuoju dirigentu naudojatės „tarnybine padėtimi“ rinkdamas tuos kūrinius, kuriuose galėtumėte realizuoti save kaip džiazo mylėtojas ir muzikantas?

Tikrai ne, nors džiazo supratimas ir padeda bet kurioje klasikinėje muzikoje, ypač susidūrus su sudėtingesnėmis ritminėmis faktūromis. Jeigu matyčiau, kad „džiaziniai“ miuziklai patinka tik man vienam ar nedidelei grupelei žmonių, jų niekada nebūtų teatro repertuare, kaip ir operos. Taip jau susiklostė tradicijos, kad mūsų teatras Lietuvoje labiausiai žinomas kaip operetės žanro bastionas. Tačiau jis – unikalus, nes jame didžiulė žanrų įvairovė. Teatrų, kur po vienu stogu telpa trys tokios pačios kokybės žanrai: opera, operetė ir miuziklas, nei Europoje, nei pasaulyje nėra daug. Operos teatrai vieną kitą operetę savo repertuare kartais dar turi, tačiau jokiu būdu ne miuziklą, kuriam didžiausią įtaką ir darė džiazas. Dirbdamas Kauno muzikiniame teatre turiu retą galimybę suderinti šiuos du be galo skirtingus muzikinius stilius. Todėl su didžiausiu pasitenkinimu diriguoju tokius džiazinius miuziklus, kaip „Kabaretas“, „Bučiuok, mane, Keit“, Mieloji Čariti“. O kas link „podukros“ operetės – dabar garsiausi pasaulio muzikai operetę reabilituoja patys traukdami šio žanro arijas, tuo pripažindami, kad operetėse yra aukščiausio lygio muzikos.

Teatre jūs jau ketvirtį amžiaus. Ką manote apie vis populiarėjančią nuomonę, jog ilgą laiką būti toje pačioje pozicijoje „nesveika“, nes „užsisėdėjus“ išsisemi, paskęsti rutinoje?

Kad ir ką besakytumėte, man labai brangus šitas teatras ne tik todėl, kad jame puoselėjamos tradicijos ir visose srityse jaučiamas jų tęstinumas. Atėjęs čia buvau pilnas entuziazmo, bet kartu žinojau, jog laužyti tai, kas pozityvaus sukurta - labai rizikinga. Priklausau besistengiantiems išsaugoti senąsias tradicijas ir jas puoselėjant auginti naujas taip, kad ateinančios kartos kurdamos turėtų į ką atsiremti. Tuomet rezultatas ne tik greitesnis, kokybiškesnis, bet ir pozityvesnis. Nesu principo, jog nauja šluota turi naujai šluoti šalininkas. O kad jau prakalbote apie rutiną – teatre jos nejaučiu. Taip yra dėl to, kad jau daug metų diriguoju dar ir Vilniuje, operos ir baleto teatre. „Užsisėdėti“ neleidžia ir bendradarbiavimas su maestro G. Rinkevičiaus vadovaujamu simfoniniu orkestru, išvykos į Čikagą, kur jau kelerius metus statome spektaklius Čikagos Lietuvių Operoje, pagaliau ir mūsų teatre statomos naujos premjeros.

REKLAMA

Kalbate apie šiais metais pastatytą G. Donizetti operą „Liučija di Lamermur“? Ar tiesa, kad tai svajonė, atsivijusi jus iš vaikystės, o kartu ir jubiliejinė dovana sau?

Svarstydamas apie šventinį spektaklį, kurį teks diriguoti suvokiau, kad apie jokį kitą net negalvoju. Man būtų didelė garbė ir malonumas per savo jubiliejų diriguoti operą, kuria žaviuosi nuo vaikystės, kaip ir G. Donizetti gebėjimu tragišką istoriją papasakoti itin šviesiomis spalvomis. Kiek anksčiau turėjau laimę keletą šių spektaklių diriguoti Vilniuje, stebėti J. Aleksos repeticijas, kuriose supratau, kaip aukštai maestro užkėlė kartelę. Ją pasiekti buvo galima tik ilgus metus sunkiai dirbant. Ir iš tiesų, praėjo ne vieneri metai, kol supratome, jog esame pasirengę šią operą pristatyti Kauno publikai. Dabar teatras turi puikius dainininkus, orkestrą su stipriais valtornistais, fleitininkais, arfininke, sugebančią pagroti didžiąją kadenciją. Teatras gali pasikviesti tokio lygio režisierius, kaip D. Ibelhauptaitė ir G. Šeduikis, kurių tandemas suveikė puikiai, lygiai kaip taikliai buvo sukurtos dekoracijos, J. Statkevičiaus kostiumai... Negana to, mūsų žiūrovas taip užaugo, kad ne tik pradėjo domėtis opera, bet yra pasiruošęs jos klausytis originalo kalba. O tai rodo, kad teatre pakankamai aukšto lygio ir muzikantai, ir atlikėjai, ir pati publika.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų