D. Šavrovas portalui tv3.lt itin atvirai prabilo apie sunkų gyvenimo laikotarpį: priklausomybę, dvasinį augimą, atrastą meilę sau ir naujus užmojus karjeroje. Viskas, kas anksčiau buvo nutylima, dabar tampa dalimi jo viešos istorijos.
Dmitrijau, tave daugelis prisimena kaip vieną ryškiausių balsų Lietuvoje, bet pastaraisiais metais atrodė, kad esi kiek atsitraukęs nuo viešumos. Kaip dabar klostosi tavo gyvenimas? Apie ką jis sukasi?
Dabar jaučiu, kad einu teisingu keliu. Grįžtu į muziką, netrukus pasirodys nauja mano daina. Sportuoju 4–5 kartus per savaitę. Prisipažįstu, anksčiau to nedarydavau, o jei ir pradėdavau, greitai mesdavau (šypteli). Galiausiai suvokiau, kad man nepatinka nei kaip atrodau, nei kaip jaučiuosi.
Sveikas gyvenimo būdas man atrodė nuobodus iki tol, kol nepabandžiau, o tada supratau, kaip stipriai klydau. Dabar viskas keičiasi. Ir man tai patinka (šypsosi).
Beje, sekmadieniais taip pat giedu Žvėryno bažnyčioje – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo. Tai man daug reiškia.
Ar muzika vis dar užima svarbiausią vietą tavo kasdienybėje?
Taip, muzika man vis dar labai svarbi, bet šį kartą – ne pirma. Pirmoje vietoje esu aš ir rūpinimasis savimi, tvarka galvoje, kūne, gyvenime. Jei nebūčiau susitvarkęs su savimi, nebūtų buvę nei dainų, nei scenos, nei normalaus gyvenimo. Dabar viskas stoja į savo vietas. Ir muzika vėl grįžta – ten, kur jai priklauso būti.
O ar sugrįžimas į sceną po pertraukos vis dar kelia tą pačią magiją, kaip kadaise?
Scenos magija kyla iš ryšio su žmonėmis. Kitaip nebūna. Be žmonių – nėra scenos. Nebūtų nei magijos, nei manęs, kaip dainininko. Ir taip, aš vis dar jaučiu tą patį: jaudulį, atsakomybę, meilę, adrenaliną (šypsosi). Tik skirtumas tas, kad dabar nieko nebevaidinu. Dabar viskas tikra ir dėl to – dar stipriau.
O kaip kūryba? Sakoma, kad ji dažnai atspindi vidinį pasaulį. Kaip tu tai matai? Ar tavo muzika per pastaruosius metus pasikeitė?
Taip, pasikeitė, nes pasikeičiau aš. Anksčiau kūriau taip, kad „tiktų visiems“ – žiūrėjau, kad gražiai skambėtų, kad žodžiai rimuotųsi. Dabar man svarbiau esmė, ką pasakau ir kodėl. Nebestatau dainų ant fasado. Dabar viskas iš vidaus. Tikra. Ir be filtrų.
Prieš kurį laiką prabilai apie tai, kad pasitraukimas iš viešumos nebuvo atsitiktinis – jį lėmė ir sunkūs asmeniniai iššūkiai, tarp jų ir priklausomybė. Koks buvo tas momentas, kai supratai – reikia keistis?
Ta riba buvo labai aiški – tarp gyvenimo ir mirties. Mano kūnas siuntė paskutinius signalus, atsidūriau reanimacijoje, o viduje tvyrojo visiška tamsa. Tai buvo dugnas. Tada supratau: arba atsispiri, arba lieki gulėti visam laikui. Ir aš pasirinkau atsispirti – pradėjau ieškoti pagalbos.
Minesotos programa ir ilgalaikė reabilitacija nebuvo poilsis. Tai buvo vidinis remontas. Turėjau išsikasti save iš po metų skausmo ir bėgimo nuo savęs. Skaudėjo. Bet reikėjo. Lūžis įvyko, kai supratau: tai ne valios trūkumas. Tai – progresuojanti, mirtina liga. Kaip vėžys. Ir vienintelis būdas ją sustabdyti – pripažinti, kad saikingas vartojimas neįmanomas niekada.
Yra posakis: „Tik tada, kai viskas sugriūva, pradedi statyti tikruosius pamatus.“ Ar jautiesi, kad dabar gyveni ant tvirtesnių pamatų nei kada nors anksčiau?
Taip, jaučiu. Bet iki to reikėjo nueiti ilgą kelią. Kaip ir daugeliui, man prireikė dugno, kad iš tikrųjų pradėčiau keistis. Realiai. Ne žodžiais. Turėjau pripažinti, kad vienas neišsikapstysiu, kad reikia pagalbos, ir kad be jos – nieko nebus. Tik tada viskas pradėjo po truputį stotis į savo vietas.
Dabar mano pamatai – ne šlovė, ne scena, ne vaizdas. Pamatas yra ryšys su Dievu. Tikras. Kasdienis. Taip pat – žmonės, kurie liko: šeima, tikri draugai, mylimi žmonės, meilė sau ir reabilitacija, kuri mane išgelbėjo.
Viešumas daugeliui atrodo kaip sėkmės ženklas, bet sunkesniais laikais jis gali tapti našta ar net skauduliu. Kaip tu išgyvenai žinomumą tuo metu? Ir apskritai – kaip su juo gyveni šiandien?
Viešumas man neretai buvo našta, nes visada bandžiau patikti ir įtikti kitiems. Labai kreipiau dėmesį į tai, ką apie mane mano kiti, nors tie žmonės man visiškai svetimi. Tai mane labai veikė.
Dabar mano požiūris pasikeitė. Nebepriimu asmeniškai to, ką sako žmonės, kurių net nepažįstu. Man tai dabar skamba visiškai logiškai. Svarbiausia – būti savimi, pasitikėti Dievu ir branginti tuos, kuriems patinki toks, koks esi. Jie ir turi likti. Jie ir yra tavo žmonės – tiek draugai, tiek klausytojai.
Suvokiau, kad kai bandžiau prisitaikyti – nebuvau laisvas. Buvau susikaustęs, keičiau save, kad įtikčiau. Dabar viskas kitaip. Gyvenu atvirkščiai. Nes tas senas kelias jau patikrintas ir jis neveikė.
Užsiminei, kad tavo pamatas žmonės, kurie liko. Ar daug žmonių dingo iš tavo gyvenimo, kai atsidūrei „duobėje“?
Taip, nemažai, bet tie, kurie liko, yra mano didžiausia laimė. Mama, viską mačiusi, viską atlaikiusi, draugai – ne tie, su kuriais tik baliavojau, o tie, kurie palaikė.... Brolis... Giminės... Mano šeima – ne tobula, bet tikra. Ir jie – mano stiprybė.
O galbūt šiuo metu šalia tavęs yra ir meilė?
Geras klausimas (šypteli). Taip, yra, pagaliau. Šalia manęs yra meilė sau. Aš žiūriu į veidrodį, ir man iš tikrųjų pradeda patikti tai, ką matau – ne tik kūnas, bet ir žmogus viduje. Supratau paprastą dalyką: jei pats savęs nemyli – neturi ką duot kitam. Jei pats viduj sulūžęs – nei pastatysi, nei išlaikysi jokios meilės. Dabar mokausi būti sau pirmas. Ne egoistiškai, o sveikai. Ta meilė auga kasdien. Ir kai mylėsiu save be jokių „bet“, pilnai, tada būsiu pasiruošęs mylėti kažką kitą. Kelionė dar tęsiasi. Bet kryptis aiški (šypsosi).
Jei galėtum atsigręžti į save tą, kuris dar stovėjo ant ribos – ką jam pasakytum?
Pasakyčiau: ačiū, kad išdrįsai pradėti. Kad negrįžai prie gėrimo, net kai buvo juodai sunku. Kad ištvėrei tai, kas galėjo sulaužyti, ir nepasidavei.
O ką sakai sau šiandien?
Sau šiandien: gyvenk šią dieną. Skubėk lėtai. Vertink tai, ką turi. Ir pasitikėk Dievu – Jis jau veda.
Kokių planų turi artimiausiu metu – ar galime tikėtis naujų dainų, koncertų, gal net albumo?
Netrukus pasirodys mano nauja daina – labai laukiu, kada galėsiu ją paleisti į pasaulį. Liepos 10 d. koncertuosiu Vilniaus televizijos bokšte – su nauja, stipria programa. Šią vasarą turiu užsakymų – gimtadieniai, vestuvės, privačios šventės. Ir taip, albumas bus. Tai bus mano geriausias albumas (šypteli).
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
