Kaip paaiškėjo, vaizdo įraše, kuriuo buvo pasidalinta socialiniame tinkle „Facebook“, matoma dainininkė Andželika Petrikytė.
Atpažintų ne kiekvienas
Nurodoma, kad įrašas užfiksuotas 1995 metais, o scenoje ji atlieka dainą „Beviltiška meilė“.
Scenoje ji pasirodo pasipuošusi juoda suknele, ilgais garbanotais plaukais ir ryškiu to meto makiažu.
Primename, kad spalio 26 dieną dainininkė A. Petrikytė šventė savo 55-ąjį jubiliejų.
Anksčiau siųstame pranešime žiniasklaidai buvo rašoma, kad pasitinkant jubiliejų Andželika prisipažįsta labiausiai besistebinti tuo, kaip greitai prabėga laikas.
„Šiaip tai viskas gerai. Suprantu, kad man 55 metai ir jų neišvengsi, ir jaunyn mes jau niekas neiname, bet nesuvokiu vieno dalyko, kodėl taip greitai bėga laikas. Nieko nespėjame, vasara ši praėjo kaip 5 minutės, Kalėdos jau ant nosies, žiūri, kad jau ir Velykos ne už kalnų ir vėl vasara. O kiek dar bus vasarų, Kalėdų, Velykų, gimtadienių, tai tik pats Dievas težino.“
Andželika penkiolika metų dirbo medicinos slaugytoja Kauno klinikų Naujagimių skyriuje. Šis ilgas profesinis etapas jos gyvenime užima ypatingą vietą. Kalbėdama apie svarbiausią savo darbą ji pabrėžia pribuvėjos darbo prasmę – pasitikti į gyvenimą ateinantį žmogų ir būti šalia pačioje jo kelio pradžioje.
Naujos gyvybės atėjimas sutelkia visą dėmesį į žmogų, kuriam dar viskas prieš akis. Būtent galimybę prisidėti prie šios pradžios Andželika vertina labiausiai. Tai darbas, kurio reikšmę nusako rūpestis pačiu mažiausiu žmogumi ir atsakomybė už jam reikalingą pagalbą.
Medicinos patirtis jos biografijoje persipynusi su muzika: Andželika koncertavo ir tuo metu, kai jos gyvenimas buvo susijęs su Kaunu bei darbu klinikose. Taigi publikai pažįstama atlikėja turėjo ir kitą profesinę kasdienybę, kurioje daug metų skyrė kūdikiams.
Naujam gyvenimui susikrovė daiktus per tris valandas
2008 metais Andželika iš Kauno persikėlė į pajūrį. Daiktams susirinkti jai pakako trijų valandų. Į naujus namus iškeliavo ir koncertiniai drabužiai, ir keturiasdešimties suvenyrinių bei žaislinių varlių kolekcija.
Pajūris jai buvo pažįstamas nuo vaikystės: iki dešimties metų Andželika gyveno Klaipėdoje. Todėl persikraustydama jautėsi tarsi grįžtanti namo. Kaune liko svarbus gyvenimo etapas, o Šventosios apylinkėse prasidėjo darbas šeimos restorane „Birutės uostas“.
Čia jai teko imtis įvairiausių užduočių. Barmenės darbą papildė administravimas, švenčių organizavimas ir paprasčiausi tvarkymosi rūpesčiai. Apie tai Andželika pasakodavo be užuolankų – šeimos versle užduotis diktuodavo svečių poreikiai ir kasdieniai restorano rūpesčiai.
Muzika buvo visai šalia. Šeštadieniais ji nuo baro skubėdavo persirengti, pasiruošti pasirodymui ir dainuoti restorano svečiams. Per vieną vakarą tilpdavo ir kasdieniai darbai, ir susitikimas su klausytojais.
Dainuoti jai reiškia patirti malonumą
Andželikos muzikinėje biografijoje yra savarankiškas solinis repertuaras. 2003 metais pasirodė jos albumas „Aštuonios ryto ir nieko kito...“, kuriame skamba „Meilės rojus“, „Meilės laivas“, „Jausmų karaliai“. Šie įrašai primena jos pačios kelią muzikoje, greta bendrų pasirodymų su mama.
2021 metais Birutė ir Andželika pristatė Stano sukurtą dainą „Amžina“. Karantino laikotarpiu gimusi daina papildė bendrą mamos ir dukros repertuarą. Bendras dainavimas liko viena iš veiklų, kuriose susitinka mama ir dukra.
Savo santykį su scena Andželika yra nusakiusi labai paprastai. „Niekada nenorėjau tapti ryškia žvaigžde“, – tada sakė ji. Tame pačiame pokalbyje pridūrė: „Man dainavimas yra malonumas.“
Ši nuostata padeda suprasti ir jos pasirinkimus. Gyvendama Vokietijoje Andželika koncertavo, padėjo bičiulei rengti šventes. Muzika liko artima net tada, kai Lietuvos viešumoje ji buvo matoma rečiau. Persikrausčiusi ji rasdavo progų dainuoti naujoje aplinkoje ir išsaugoti ryšį su muzika.



