Aistė Smilgevičiūtė su grupe „Skylė“ dar prieš prasidedant plataus masto karui Ukrainoje, nusprendė tos tautos žmones palaikyti savo dainomis. 2013-aisiais prasidėjus Euromaidanui, grupė vyko į pačią pafrontę, kur išreiškė palaikymą ukrainiečiams.
„Patys tai patyrę, atpažinome, kas vyksta. Žinojome, kad tautai, besikaunančiai už savo laisvę, reikia palaikymo. Buvome neseniai išleidę albumą „Broliai“ ir kai prasidėjo pasipriešinimo kova Ukrainoje, nusprendėme, kad reikia ir mums tenai nuvažiuoti su savo tautos pasipriešinimo dainomis juos pastiprinti. Suartėjome su grupe „TaRuta“, kuri priklausė muzikiniam batalionui, kuris važiuodavo į pafrontę ir ten kareiviams veždavo dainas.
Mes 2015-ųjų rugsėjį prie jų prisijungėme. Ten ir keliavimo, ir koncertavimo sąlygos buvo ekstremalios“, – įvykius prisiminė A. Smilgevičiūtė.
Kaip sako pati atlikėja, ten dainos gimdavo pačiose neįprasčiausiose vietose – karių palapinėse ar tiesiog miškuose, o aplink juos tolumoje gausdavo sprogimai.
„Grodavome daliniuose, įsikūrusiuose kur nors stepėse, jų kareiviškose palapinėse. Taip aplankėme 5 vietas per tris dienas – pradėjome nuo Slaviansko, baigėme Kurachovu (nuo Donecko nutolęs 50 km – aut. past.), kuris buvo arčiausiai fronto“, – kalba pašnekovė.
Negali likti nuošalyje
Nors ir 2015-aisiais buvo matyti, kad kariniai veiksmai Ukrainoje greitai nesibaigs, moteris atvira – niekas negalvojo, kad tai galėtų išaugti į tokį didelį konfliktą.
„Kai vyko Maidanas, niekas nesitikėjo, kad įvykiai pakryps tokia linkme. Niekas nesitikėjo, kad Krymas bus okupuotas ir kad Donbase, Luhanske įsiplieks karas. Aišku, buvome kažkiek atitolę nuo tų įvykių, tačiau Ukraina visada buvo mūsų mintyse, todėl vis pagalvodavome, kas ten kasdien vyksta ir kad kasdien ten užgęsta gyvybės. Pačioje Ukrainoje juk irgi vieni kariauja, o kiti tiesiog gyvena savo gyvenimą“, – pastebi ji.
Kaip teigia pati moteris, savo dainomis reikia ne tik parodyti paramą, bet ir skatinti vakarietišką kultūrą. Tą bandė padaryti ir grupė „Skylė“ – koncertuose jie atlikdavo vakarietiškas dainas, kurios nė kiek neprimintų apie rusišką kultūrą. Ne gana to, lietuviškas savo dainas jie buvo pritaikę ir sudainuoti ukrainietiškai. „Važiavome ir į Izmailą, mažytį Ukrainos miestelį. Ten sugalvojome gaivinti vakarietišką kultūrą savo dainomis, kad nenutiktų tokių dalykų, kaip Kryme. Tos kelionės tikrai buvo labai unikalios“, – šypteli A. Smilgevičiūtė.
Dar iki šiol galime išgirsti seną nuomonę, kad kultūros su politika maišyti nevalia. Pašnekovė kategoriškai su tuo nesutinka ir mano, kad tokiu atveju negalima tiesiog tylėti.
„Dabar nuo Euromaidano viskas pasikeitė ir tu supranti, kad tiesiog nebegali likti nuošalyje. Jokiais būdais. Tai yra ne svetimas karas – tai visų mūsų karas ir kas supranta tai, daro viską, ką gali padaryti. Mes, kaip muzikantai, galime pritraukti lėšų koncertais ar tiesiog kalbėti apie tai ir savo pavyzdį rodyti kitiems“, – savo poziciją išsako moteris.
Globoja dvi šeimas
Vis dėlto nuolatinės kelionės į Ukrainos gilumas suteikė progų pažinti ne tik scenas, bet ir pačius ukrainiečius. Užmezgusi ryšius su Ukrainos grupėmis, moteris atvirauja, kad nepraleido progos ir juos priglausti po savo stogu.
„Mes su vyru asmeniškai globojame dvi ukrainiečių šeimas, juos apgyvendinome savo būstuose. Vienoje šeimoje yra moteris su trimete mergaite, jie į Lietuvą keliavo bene 5 paras, o kelionė buvo siaubingai varginanti. Kita šeima pas mus atvyko šeštadienį. Tai muzikantų šeima – Olena ir Jevgen su trimis paaugliais vaikais iš mums artimos grupės“, – sako atlikėja.
„Jie jaučia labai didelį pyktį ant okupantų, agresorių, bet jie labai tikisi, kad čia ilgai neužsibus ir greit grįš namo. Tačiau niekas juk nežino, kaip čia bus. Skaitydami naujienas apie savo šalį jie tikrai nieko gero nemato. Situacija yra baisi. Tačiau patys ukrainiečiai, manau, nesitikėjo sulaukti tokio palaikymo. Jie labai dėkoja ir mato, kad mes esame išvien su jais“, – apie pabėgėlių padėtį ir nuotaiką kalba ji.
Aistė Smilgevičiūtė sako, kad nors ir dabar jaučiamas didelis palaikymas iš žmonių, šią dvasią reikėtų išlaikyti ir toliau. Savo ruožtu su grupe jie jau surengė ne vieną labdaros koncertą, kurio metu buvo surinktos įspūdingos sumos, skirtos nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Tačiau ji ragina nepamiršti, kad rūpintis reiktų ne vien broliais ukrainiečiais, bet ir savais.
„Niekada nesupratau, kodėl pas mus per lietuvių pagrindines valstybės šventes atvažiuoja Kremliui palankūs atlikėjai, man tai niekada nebuvo suprantama. Pačiomis pirmosiomis karo dienomis jau sau pasakiau, kad dabar nėra kur trauktis. Turi pasirinkti vieną pusę – nesvarbu, ar tu menininkas, ar kas. Norime, kad tie ukrainiečiai, kurie jau yra čia, pajaustų mūsų palaikymą. Jie čia yra laukiami ir mes stengsimės jais pasirūpinti taip, kaip galėsime. Tačiau manau, kad reikia nepamiršti ir mūsų pačių žmonių. Mums reikia susitelkimo vien dėl tos priežasties, kad galėtume vienas kitam padėti. Manau, kad pavyko pajusti vienybę“, – šypsosi pašnekovė.
