Ruduo paprastai siejamas su vis dažniau apniunkančiomis dienomis, vis žvarbesniu vėju ir vis didesnėmis spalvotų lapų šūsnimis parkuose po medžiais. Kai kam šis metų laikas – niūrus ir emociškai sunkiai pakeliamas. Kiti iš paskutiniųjų tvardosi stengdamiesi nepasiduoti nuotaikų kaitai, imasi dirbtinės saulės vonių ar šviesos terapijos, į maitinimosi įpročius įtraukia dar keleto rūšių papildus, leidžia sau dažniau pasigardžiuoti šokoladu. Bet yra ir tokių, kurie sako: „Džiaukimės – juk lis tik vieną kitą mėnesį! Aukimės botus, apsivilkime striukes ir bėkime šokinėti per balas!“
Viena iš jų – Asta Stašaitytė-Masalskienė, kurios žodžiai ir veiksmai vienas po kito tvirtina, kad blogo oro nebūna. Būna tik netinkamas požiūris.
„Mes įpratę sakyti „rudeninė depresija“. Bet depresija – liga. O jausmai, mus užplūstantys rudenį – dažniausiai liūdesys ir melancholiška nuotaika“, – pabrėžia Asta ir pusiau juokais, pusiau rimtai priduria, kad norėtų pamoralizuoti.
„Kreipiuosi į mielas skaitytojas ir skaitytojus: kaip galima žodį „depresija“ klijuoti prie liūdnos nuotaikos, kam iš karto taip tirštinti spalvas? Nevadinkime to jokia rudenine depresija, nes sau taip nepadedame, o tik blogą nuotaiką pavadiname liga. Tai – prastas tonas. Geriau vadinkime liūdesiu, dainuokime A. Mamontovo dainą „Tu liūdėt nebijok“ ir savo pojūčiuose suraskime džiugesio“, – šypsodamasi tvirtina moteris.
Šokantis linksmutis
Astos svarstymu, liūdesys turi įvairių spalvų: „O kas blogo po euforinės vasaros truputėlį paliūdėti, susisukus į pledą paskaityti filosofinę knygą, pažiūrėti filmą ne apie paiką gyvenimą, o apie liūdnesnius dalykus?“ – svarsto ji, ir iškart prisipažįsta, kad tokia nuotaika kartais apninka ir ją.
„Žinau, kad gal naiviai ar kvailai nuskambės, bet ir liūdesiu galime džiaugtis. Tai dar viena spalva, kurią galime išgyventi, įsigilinti ir net pasimėgauti“, – šypsosi dviejų vaikučių mama.
Vis tik, Astos nuomone, savo rudeninį liūdesį galime kontroliuoti pačios, nes organizme vyksta cheminės reakcijos, kurias reikia išmanyti. „Reikia daug sportuoti – taip gaminasi „linksmutis“. Jeigu nemėgstate sporto – o daug kas jo tiesiog nekenčia – galima vaikščioti, šokti, plaukti, žaisti boulingą ar panašiai – taip irgi gaminasi „linksmutis“. Jeigu sakote, kad neturite sąlygų – netikiu, todėl, kad kiekvienuose namuose yra koks nors radijukas, kurį galima labai garsiai pasileisti, kad ir kaip jis blerbtų, ir labai nuoširdžiai šokti“, – šypsosi ji ir prisipažįsta, kad namuose atsipalaidavusi šoka ir pati.
„Šoku prie puodų arba šiek tiek toliau nuo jų. Pasigarsinu muziką, ir kol kyla tešla, šoku iki devinto prakaito. Tada nubėgu į dušą, grįžtu ir žiū, tešla jau iškilusi, nuotaika gera, ir pyragas skanus pavyko“, – sako Asta.
Rudenį reikia draugų
Darnią šeimą sukūrusios žavios moters manymu, svarbiausi vaistai ir papildai rudenį – anaiptol ne vitaminai ar imbierinės arbatos. Jos geros nuotaikos receptas – sportas, šokis, meilė, ir žmonės.
„Daug kam trūksta meilės. Vienišumas ypač pasijunta rudenį. Todėl sakau, kad būtina turėti draugų. Reikia mokėti juos branginti, puoselėti draugystę, kad atėjus rudeniui, vakare turėtum su kuo nueiti į vyninę, paplepėti, aptarti miesto naujienas, širdies sopulius arba apkalbėti ten besilankančius vyrus. Moterims reikia turėti draugių, tai privaloma“, – savo gyvenimo be kitų moterų neįsivaizduoja Asta.
Moteris įsitikinusi, kad bendravimas – pats tikriausias džiaugsmas. „Jeigu bendrauji iš širdies, nevengi atsiverti, pažinti ir suprasti, kuo gyvena kitas žmogus, patiri labai didelį džiaugsmą. Draugai labai padeda, kai aplanko liūdesys“, – teigia Asta.
Paliūdėti irgi norisi
„Žinoma, jeigu jums taip liūdna, kad norite užsikasti po lapais ir pabūti viena – būkite. Kodėl būtinai reikia graužtis?“, – sutinka moteris ir priduria, kad paliūdėjus reikia nepamiršti grįžti į harmoningą būseną.
Asta atskleidžia, kad kartais taip pat leidžia apnikti melancholijai. „Vieną dieną, antrą, o paskui galvoju: palauk, ar tu tikrai taip nori marinti rudenį, juk jis trunka kelis mėnesius. Tada šoku, dirbu, bendrauju, džiaugiuosi knyga...“, – šypsosi Asta.
Kaip neskausmingai išlipti iš liūdesio liūno? „Verta gerai apsižvalgyti ir pasikalbėti su savimi. Pasiklausti savęs: iš kur kyla liūdesys? Atsakymas: iš egoizmo. Mes šabloniškai teisinamės, kad atėjo ruduo ir visi galime bambėti, gailėtis savęs. Tai ir bambėkite į sveikatą! Jeigu jūsų nuotaiką gali kontroliuoti oras, ar jūs išvis ką nors valdote savo gyvenime?“ – atsidūsta ji.
Praėjusi vasaros euforija
Asta įsitikinusi, kad ruduo – romantiškas ir jaukus metų laikas.
„Aš rudenį linkusi įsimylėti. Būtent rudenį sutikau mylimiausią vyrą pasaulyje“, – atskleidžia ir prideda, kad tai – ne vienintelė priežastis mėgti rudenį.
Anot jos, ruduo atskleidžia tikruosius žmonių jausmus ir charakterį. Mat lietuviška vasara yra tokia trumpa, kad dažniausiai būna euforinė. „Man patinka, kai baigiasi tris mėnesius trunkanti vasaros suirutė: kiekvieną savaitgalį visi kaip išprotėję turi skubėti, ką nors kepti, gaudyti ar švęsti, visur renkasi įvairiausios kompanijos, lekia prie jūros, be to, visada būna melagingų susižavėjimų...“, – taikliai lietuvių įpročius šiltuoju metų laiku apibūdina Asta.
Vasarai pasibaigus, viskas turi pasukti į savo vėžes. „Rudenį reikia grįžti į ritmą, išsitraukti šaliką, pažiūrėti ne tik draugui, bet ir sau į akis... Ruduo turi realizmo, kuris kaip tik visokioms poetėms garbanotais plaukais,“ – kvatojasi rausvaplaukė.
Gyvenimo džiaugsmas – žmonės
Asta mėgsta būti draugų ir šeimos narių apsuptyje. Jai tikra draugystė ir meilė – du labai panašūs jausmai.
„Aš vis sau kartoju, kad turiu viską, apie ką galėjau svajoti ir dar daugiau, ko nei prašiau likimo, nei svajojau apie tai. To niekada nepamirštu ir patiriu gyvenimo džiaugsmą. Turiu nuostabią šeimą ir labai gražų draugų ratą“, – džiaugiasi ji.
„Dažnai prilyginu draugystę meilei, nes tarp jų labai plona, subtili riba. Mes esame auklėtos mylėti vieną vyrą (ir aš jį labai myliu), bet atrandu, kad yra brangių draugių, kurioms jaučiu panašų jausmą. Man jau per šaltas žodis draugė“,– atskleidžia Asta ir priduria, kad šeima vis dėlto svarbiau.
Šeimų ji, pasirodo, turi ne vieną. Įmonės kolektyvas, kartu su ja kuriantis televizijos laidas – labai artimi žmonės. „Turiu darbo šeimą – kolektyvą. Savo nedidelėje įmonėje jaučiuosi mama, drauge, sese, žmona. Darbuotojai juokais mane vadina vedėja, o kai būnu pikta, sako: „taip, direktore“. Kartu mes patiriame nedidelį kūrybinį džiaugsmą, keliaujame, juokaujame. Esame vienas kito šeima, turime paslapčių...“ – su šiluma akyse apie darbe supančius žmones pasakoja Asta.
Ją supančio žmonių rato Asta neįsivaizduoja be gimtosios šeimos. „Kai tiek daug brangių žmonių aplinkui, tik spėk suktis, visus pamatyti, apie juos pagalvoti ir pasidalinti atradimais pasaulyje. Klausiate, iš ko susideda džiaugsmas? Mano džiaugsmas – žmonės“, – kalbėdama atsakymą atranda moteris.
„Aišku, prie džiaugsmo turėčiau pridėti jaukius namus, galimybę keliauti, bet tai jau išvedžiojimai. O pirmiausia – žmonės. Sakau nuoširdžiai. Negi gali nervintis dėl vėl prapliupusio lietaus, kai gali džiaugtis žmogumi. Ką tik buvo atvažiavusi mano sesuo, todėl nebuvo laiko net pamiegoti. Juk reikia kalbėtis, kartu išgyventi, pasidalinti, kartais tylėti ar tiesiog būti kartu. Tai – neįkainojama“, – įsitikinusi moteris.
Trumpos vienatvės akimirkos
Astą supa įvairi veikla, malonūs rūpesčiai šeimoje, draugai, reikia rasti laiko ir vyrui Giedriui... Ar gyvenant tokiu tempu, lieka akimirkų sau?
„Be abejo, – juokiasi moteris. – Kai pasakoju, atrodo, kad šešių aukštų name gyvena daugybė draugų. Taip, žinoma, nėra. Gyvename su šeima, vežame vaikus į mokyklą, į baseiną, piešiame su jais... Suaugusiųjų knygas skaitau dažniausiai tik kelionėje, nes namie nespėju. Bet su Giedriumi ieškome bendro užsiėmimo – tai filmai, muzika, pokalbiai.“
Nors paklausta, ar turi laiko sau, Asta pasakoja, kaip nuoširdžiai jį leidžia su šeima, vėliau prisipažįsta kartais specialiai susikurianti pusdienį vienatvės. „Kai tokia šeima, tai nedaug tenka pabūti vienai. Dėl to kartais aš nugnybu pusę darbo dienos – žinau, kad ir Giedrius tai mėgsta. Jeigu jis sako: „aš šiandien pusę dienos dirbsiu namie“, suprantu, kad nori pabūti vienas. Įsivaizduokite, kad niekada nesate vienas, todėl privalote kažkada pabūti. Tada aš sąmoningai dingstu iš namų. O kitą kartą net neišsivelku iš pižamos. Dievinu tai! Turiu didžiulius veltinius, kuriuos apsiaunu, pasidarau arbatos ir, kol vaikai grįžta iš mokyklos, pabūnu viena“, – apie tylius pusdienius prasitaria moteris ir apibendrina, kad tokios ramybės bent kartais nusipelno kiekvienas.
Tačiau būdama viena, Asta retai leidžia sau tinginiauti, o apie gulėjimą vonioje nėra nei kalbos. „Pabūsiu viena“ dažnai reiškia „apsitvarkysiu“, – kvatoja ji. – Bet skiriu laiko ir malonumams. Sąžiningai ir reguliariai einu į masažą, sportuoju, tada, jeigu nenoriu, galiu nesakyti nei vieno žodžio, o tai irgi susikaupimas. Labai mėgstu vairuoti. Ši tradicija atsirado nuo pat pažinties su Giedriumi. Pabėgti nuo visų, kartais reiškia važiuoti į niekur. Tai – labai didelis malonumas. Neturėti tikslo ir važiuoti, važiuoti, važiuoti, kol turi laiko, o paskui sugrįžti. Mes gyvename netoli miško, tad atkarpą už miesto važiuoju maždaug 30 km/h greičiu ir patiriu tam tikrą malonumą. Visada atsiradau langą, įkvepiu miško dvelksmo ir miestas lieka kažkur toli...“, – apibendrina ji.
Sveikos mitybos tiesos
Moteris dviem vaikam ir vyrui linkusi gaminti pati. „Tikiu į maistą įdėta energija, gyvu, nešildytu ir šviežiu maistu“, – sako Asta ir priduria, kad gaminimas turi išlikti malonumas, o ne pareiga.
Tačiau moteris įsitikinusi, kad vien sveika mityba vargiai padės išvengti nuotaikų svyravimo, kai kinta metų laikai. „Jeigu žmogus nepatyręs meilės, arba jaučia jos trūkumą, jis gali labai sveikai maitintis ir sportuoti tris kartus per parą, bet jam vis tiek nepavyks. Tačiau, jeigu žmogaus gyvenime viskas gerai, gali būti, kad džiaugsmo receptas labai paprastas: naminis maistas, ekologiški produktai, bendras šeimos sportas. Be to, privaloma vaikščioti po mišką“, – šypsosi ji, ir prisimena, kaip jos šeima reaguoja į lietų.
„Ką reiškia „lyja“? Tai puiku! Aunamės botus, rengiamės striukes ir lekiame taškytis po balas. Šiuo metu mano mėgstamiausias posakis – „požiūrio klausimas“. Lietus irgi yra „požiūrio klausimas“. Galime sakyti: „siaubas, vėl lyja“ arba – „vaikai, juk lis tik mėnesį, eime!“ ir lietumi džiaugtis taip pat kaip sniegu“, – su šypsena pasakoja Asta.
Ar svetur liūdima mažiau?
Pasiteiraujame Astos, ar polinkį melancholiškai nuotaikai ji galėtų sieti su lietuvišku charakteriu. Ką tik grįžusi iš Turkijos, kur pusantro mėnesio filmavo „Šeštadienio ryto“ laidą, ji linksi: „Šiltuose kraštuose gyvenantys žmonės – giedresnės nuotaikos. Nes ir lietuviai, ten patekę, atsipalaiduoja ir visiškai pasikeičia!“
„Prisimindama filmavimus, pasakočiau jums, kokie linksmi ir besišypsantys turkai, tai tiesa – bet noriu papasakoti, kaip po kelių dienų ten atrodo lietuviai, kurie neretai būna surūgę ir liūdni. Saulė atpalaidavo visus 20 mano laidos svečių, Lietuvos garsenybių. Juos stebėdama mačiau, kaip saulė, vanduo, šiltas oras ir nuoširdus bendravimas pakeičia žmones. Jie mažiau skuba ir rauko kaktą, neturi tiek daug rūpesčių. Juk tokiame karštyje niekur nenuskubėsi. Net neįsivaizduojate, kiek daug mes ten šypsojomės“, – prisimena Asta.
„Geri įspūdžiai, šiltas bendravimas ir saulė tikrai negadina nuotaikos, – apibendrina ji. – O mes esame tokie, kokie esame, bet patiems rinktis, ar norime tokie ir likti, ar bent jau siekiame tapti laimingi. Turbūt nereikia pasakoti statistikos, kiek mūsų šypsenos ar juokas gamina laimės hormonų ir kokią tai turi įtaką. Mokslininkai viską ištyrė, mums lieka naudotis jų tyrimų rezultatais“, – įsitikinusi net ir lietingą dieną energinga ir laiminga moteris.
