Andrius Mamontovas (40) subrendo pilietiniam manifestui, o jo forma - naujas albumas “Geltona. Žalia. Raudona”. Dainininkas ragina tautiečius atsibusti, nes Lietuvoje, anot jo, revoliucinė situacija. Gal artimiausiu metu turėsime lietuviškąjį Che Guevarą...
Mėgsti sakyti, kad muzika turi perduoti tam tikrą Žinutę. Kokią žinią praneša naujasis tavo albumas?
Šiandien esame maitinami netikromis vertybėmis. Dauguma žmonių išsilavinimą gauna iš kelių komercinių kanalų, kurie transliuoja žemo lygio pramogines laidas. Spaudą taip pat užvaldė kraujas, papai ir dirbtinės sensacijos. Ką jau ir kalbėti, kad kažkas išrenkamas prezidentu už tai, jog pabarstė saldainių iš lėktuvo. Normalioje šalyje tokie triukai neturėtų jokio poveikio. Noriu, kad žmonės nebijotų pasakyti savo pozicijos. Pagrindinė albumo žinutė - klausimas: “Kieno tu pusėje?”
Apie kokias puses kalbi?
Apie miglą į akis pučiančiųjų ir tų, kurie nebijo pasakyti tiesos. Arba vienoje pusėje yra žmonės, kuriems svarbu, kas šiandien vyksta mūsų šalyje, o kitoje – kuriems nerūpi. Ne visi dar išmoko naudotis laisve, dėl kurios tiek kovojome. Man patinka Lietuva ir nesuprantu tautiečių, kurie išvykę svetur savo šalį su purvais maišo. Reikia nustoti dergti savo kieme. Nežinau, ar ne per skambiai pasakysiu, bet Lietuvoje šiandien įžvelgiu revoliucinę situaciją.
Ar nemanai, kad per vieną dieną neišspręsime šių problemų?
Sutinku. Tai ilgas procesas. Tokie įstatymai kaip draudimas prekiauti alkoholiu rugsėjo 1-ąją alkoholizmo nepanaikins.
Tai ką siūlai daryti?
Nebelaukti, kad į valdžią atėjęs koks nors politikas pamojuos burtų lazdele ir išspręs visas problemas. Siūlau atsigręžti į save, į savo pasaulį. Dideli pasikeitimai prasideda nuo mažų dalykų. Jeigu nori, kad pasaulis taptų sąžiningesnis, pats toks būk.
Kada tavo pavardę išvysime kokios nors partijos rinkimų sąraše?
Draugams esu pasakęs, kad jei sugalvosiu balotiruotis į Seimą, tegul pasamdo snaiperį ir nušauna mane.
Ankstesnėje tavo kūryboje nebuvo pilietinės tematikos, kodėl dabar net visas albumas jai skirtas?
Kodėl nebuvo? Buvo. Tik visam albumui nebuvau pribrendęs. Pavyzdžiui, Sąjūdžio laikais buvau sukūręs dainą “Aš noriu būt laisvas”, arba 1996 metų “Foje” daina “Sidabrinės svajonės”. Man visada rūpėjo, kas vyksta Lietuvoje. Šiam albumui brendau seniai. Daug veiksnių lėmė jo atsiradimą. Aš stebėjau gėdingą prezidento apkaltą, kitus neskaidrius politikos ir teisėtvarkos žaidimus. Net ir kai kurių pažįstamų veiksmai paskatino prabilti. Tie, kuriuos laikiau nuoširdžiais, pasirodė esantys apsimetėliai, manipuliatoriai. Galų gale perėjau daugybę etapų ir pažinau savo tamsiąsias ir šviesiąsias puses. Dabar Žinau, kas aš esu.
Kas tave paskatino pasirodyti prie Prezidentūros mitinge prieš LEO LT?
Mane pakvietė Rūta Vanagaitė. Supratau, kad turiu šiai progai tinkančią dainą.
Ar tiesa, kad ją sukūrei inspiruotas R.Pakso apkaltos?
Ne tik. Stebėjau ir kitus mūsų politikus. Tiesą sakant, ta istorija su LEO LT man yra visiškai neaiški. Nežinau, kas ten įvyko. Aš balsavau už V.Adamkų ir gerbiu jį. Šia daina tik norėjau pasakyti, kad esu už mūsų prezidentą ir prašau labai gerai apsvarstyti sprendimą, kuris svarbus visai Lietuvai.
Teko girdėti gandų, kad LEO LT oponentai tau sumokėjo daug pinigų, kad dalyvautum mitinge?
Oi, tikrai ne. Taip kalba tie, kurie sprendžia pagal save.
Tai, kad “Omnitel” įsigijo 600 tūkst. tavo albumo kopijų ir išdalys savo klientams, reiškia, kad jis nevertas, jog už jį gerbėjai mokėtų pinigus?
Gerbėjai galės jį nusipirkti mano koncertuose, jei bus toks noras arba kažką papiktins, kad jis albumą gaus nemokamai. (Juokiasi.) Šiaip aš pats šį projektą pasiūliau “Omnitel”, nes noriu, kad kuo daugiau žmonių jį išgirstų.
Tai gal reikėjo gatvėje jį dalyti?
Man gana daug kainavo jo įrašai. Nesu toks turtingas, kad tai sau leisčiau. Galų gale jaučiu atsakomybę už savo šeimą.
Bet tu prarandi galimybę sužinoti, kokie būtų tavo albumo pardavimai?
Mano albumų pardavimai jau beveik dešimtmetį yra nusistovėję. Kiekvieno albumo parduodama maždaug 10 tūkst. kopijų.
Kada paskutinį kartą apie save girdėjai konstruktyvią kritiką?
Ją girdžiu kas dieną iš savo draugo Arnoldo Lukošiaus. Normali kritika, manau, yra tokia, kai
žmogus pasako tau į akis norėdamas gero, o ir tu pats su ja sutinki. Šiaip nuo kritikos stengiuosi
atsiriboti, nes vis dar pats žinau, kaip ir ką darau.
Ar sutinki, kad žiniasklaida dažnai tau pataikauja?
Pataikavimo yra, bet per 25 metus scenoje išmokau atskirti pataikavimą nuo nuoširdžių žodžių. Kaip ir piktą kritiką nuo argumentuotos. Tikiuosi, kada nors pasieksiu neliečiamųjų statusą, kaip koks Stasys Povilaitis.
Manai, dar nepasiekei?
Manau, dar ne. Dar turiu daug ką nuveikti.
Ar dažnai susiduri su padlaižūnais?
Pastaruoju metu retai, nes bendrauju tik su šeima, grupės nariais ir dar keliais Žmonėmis. Aišku, kartais kokiame nors vakarėlyje pasitaiko suokiančiųjų, bet aš tik mandagiai išklausau. Jau seniai nuo to nebesvaigstu. (Juokiasi.)
Ar nemanai, kad tavo žinomumas atima galimybę susipažinti su nauju, įdomiu žmogumi?
Normaliam žmogui mano statusas nesutrukdys su manimi bendrauti. O jei jis negali atsiriboti nuo etikečių ar sukurtos aureolės – tokia tada ir to bendravimo vertė.
Kaip reaguoji į humorą apie save?
Aš buvau pirmas pasigaminęs marškinėlius su užrašu: “Mamontovas užkniso juodai”. Man saviironijos netrūksta. Gal todėl, kad turiu rusiško kraujo, o rusai moka pasijuokti iš savęs. Kartais saviironija atima kitų bandymus pasijuokti iš manęs, nes aš tai padarau anksčiau.
Ką manai apie grupės “Sportas” dainą “Odė A.Mamontovui”?
Nuostabi daina. Jie man ją atsiuntė gal prieš penkerius metus. Tai tikrai juokinga daina. Visiems rekomenduoju paklausyti. (Juokiasi.) Aš ir pats pasijuokiu iš to mano kulto.
Ar pavasarį tau būdinga depresyvi nuotaika?
Man labiau būdinga alergija žiedadulkėms. Pernai išsityriau, kad esu alergiškas ne tik žiedadulkėms, bet ir katėms, kai kuriems šunims, negaliu valgyti lazdyno riešutų, obuolių, persikų. Taigi esu alergiškas žmogus.
Laima Karaliūtė
