Pykdama dėl vyro neištikimybės, ji slėpė, kad 1986–1991 m. mėgavosi ilgu meilės romanu su majoru Jamesu Hewittu, o 1989 m. – trumpu pasilinksminimu su savo senu draugu Jamesu Gilbey. Taip pat Oliveris Hoare'as buvo jos meilės ir atsidavimo objektas. Žvelgiant atgal, Dianos įžūlumas gniaužė kvapą, rašo dailymail.co.uk.
Belieka svarstyti, ar ji norėjo pirma paskelbti savo istorijos pusę, kad išvengtų kaltės dėl nesėkmingos santuokos. Ji skaitė knygą dalimis, kol ji buvo rašoma, ir vieną kartą ją taip sujaudino jos pačios istorijos aštrumas, kad ji prisipažino verkdama liūdesio ašaromis.
1992 m. birželio 7 d. laikraštyje pasirodė pirmoji knygos ištrauka – su antrašte „Diana penkis kartus svarstė apie savižudybę dėl „nerūpestingo“ Charleso“. Dabar sunku perteikti tą šoką, pasibjaurėjimą ir nuostabą, kuri žmonės pasitiko su pirmąja dalimi.
Kenterberio arkivyskupas tai pasmerkė, o Skundų dėl spaudos komisijos pirmininkas lordas McGregoras apkaltino žiniasklaidą „bakstant pirštais į kitų žmonių sielas“. Knygą uždraudė daugybė knygynų ir prekybos centrų. Ironiška, kad biografija, parašyta ir sukurta entuziastingai bendradarbiaujant su Diana, buvo pamaldžiai boikotuojama, įtariant, kad tai melo rinkinys.
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad knyga tikrai buvo tikroji Dianos istorija – ir princesė greitai pradėjo sulaukti tokio palaikymo, kuris jai visada reiškė tiek daug. Užplūdo daugybė laiškų iš žmonių, kurie patys sirgo valgymo sutrikimais. Ji niekada nesigailėjo dėl filmavimo seansų. Ir per paskutinius penkerius savo gyvenimo metus pasaulis išvydo jos dvasios suklestėjimą.
Visuomenės nuosprendį galima įvertinti iš sielvarto, kuris sukrėtė šalį, kai ji žuvo automobilio avarijoje Paryžiuje 1997 m. rugpjūčio 31 d. Laimei, Diana paliko savo, kaip Velso princesės, gyvybės liudijimą. Jos žodžiai, paimti iš tų juostų nuorašų, yra tokie galingi, kad skaitant girdi, kaip ji kalba...
Ištrauka iš knygos:
Kartą su Williamu buvome Haiggrove esančiame baseine ir aš jam pasakiau, kad jis negali ten lipti, o jis atsisuko į mane ir pasakė: „Tu esi pati savanaudiškiausia moteris, kurią aš kada nors sutikau. Viskas, ką tu darai, tai galvoji apie save.'
Aš buvau priblokšta. Williamui buvo vos treji. Aš pasakiau: „Kur tu tai girdėjai?“
„O, aš dažnai girdžiu tėtį tai sakant“, – žiūrėjo į mane jis.
Vienintelis dalykas, kuriuo visada didžiavausi – jei galiu būti tokia drąsi – yra tai, kad niekada nebuvau savanaudė. Tačiau Charlesas visada man sakydavo, kad esu savanaudė, ir aš tuo tarsi tikėjau.
Pirmaisiais mūsų santuokos metais žmonės sakydavo, kad sunkiai susigyvenu su savo vyru, kad elgiuosi kaip išlepintas vaikas. Tačiau žinojau, kad man tiesiog reikia poilsio, kantrybės ir laiko prisitaikyti prie visų vaidmenų, kuriuos perėmiau vos per naktį.
Kritiką priėmiau sunkiai, nes taip stengiausi įrodyti karališkajai šeimai, kad neketinu jų nuvilti, bet akivaizdu, kad tuo metu tai nebuvo pakankamai stipru. Viešoji pusė labai skyrėsi nuo privatumo. Norėjosi, kad ateitų princesė fėja, juos paliestų ir viskas pavirstų auksu, o visi rūpesčiai pasimirštų. Jie net nesuprato, kad individas viduje mane nukryžiavo, nes nemanė, kad yra pakankamai geras.
Šeimos viduje su manimi buvo elgiamasi labai skirtingai, tarsi su keistuole – ir jaučiau, kad esu keista, todėl maniau, kad nesu pakankamai gera. Bet dabar manau, kad gera būti keistuoliu – ačiū Dievui, ačiū Dievui, ačiū Dievui, kad tokia esu! Aš tiesiog buvau tokia beviltiška.
Žinojau, kas su manimi negerai, bet niekas kitas manęs nesuprato. Mane reikėjo prižiūrėti savo namuose ir įsitikinti, kad žmonės suprastų kančią, vykstančią mano galvoje. Nesu išlepinta – man tiesiog reikėjo leisti prisitaikyti prie naujos pareigos.
Keletą kartų bandžiau iš čia išeiti, mėčiau daiktus pro langus, daužiau stiklą. Aš visus išgąsdinau. Visa tai buvo beviltiškas pagalbos šauksmas. Kai buvau ketvirtą mėnesį nėščia su Williamu, grasinau iššokti pro langą, bandydama atkreipti savo vyro dėmesį, kad jis manęs klausytų.
Bet jis tik pasakė: „Tu tik verkšleni.“ Ir pasakė: „Aš neklausysiu. Tu visada taip darai man. Aš dabar einu jodinėti.“ Taigi nusiridenau nuo laiptų. Karalienė išėjo visiškai išsigandusi, drebanti. Žinojau, kad neprarasiu kūdikio, nors pilvas buvo gerokai sumuštas. Charlesas išvažiavo jodinėti, o kai grįžo, jis į mane visai nekreipė dėmesio. Jis tiesiog išėjo pro duris.
Negalėjau miegoti. Aš tiesiog niekada nemiegojau. Išėjau tris naktis visiškai nemiegojusi.
Maniau, kad apie mano bulimiją niekas nežinojo, bet nemažai žmonių namuose pripažino, kad tai vyksta, nors niekas apie tai neužsiminė. Jie visi manė, kad buvo labai smagu, kad aš tiek daug valgau, bet niekada nepriaugu svorio. Pusryčius visada sumažindavau. Plaukiodavau kiekvieną dieną, niekada neišeidavau į lauką naktimis, nedegdindavau žvakių. Atsikeldavau labai anksti ryte, kad būčiau viena, o vakare anksti eidavau miegoti, todėl nebuvo taip, lyg būčiau mazochistė.
Aš visada turėjau daug energijos. Tačiau sulaukusi bet kokios progos, aš tiesiog verkdavau, o tai savotiškai sujaudindavo žmones, nes kai verki šioje sistemoje, esi silpnas ir „jie gali su tavimi susitvarkyti“. Bet kai vėl atsimuši į viršų, tavęs klausia: „Kas po velnių atsitiko?“ Vėl klausimai.
Manau, kad labai daug žmonių bandė man padėti, nes matė, kad kažkas vyksta ne taip, bet aš niekada niekam neleidau man padėti. Ilgą laiką nė vienas iš mano šeimos nežinojo, kas vyksta. Jane, mano sesuo, po penkerių metų, kai buvau ištekėjusi, atėjo manęs patikrinti. Vilkėjau V formos iškirptės palaidinę ir šortus.
Ji pasakė: „Diana, koks tas ženklas ant tavo krūtinės?“ Aš pasakiau: „O, tai nieko“. Ji toliau kamantinėjo: "Kas tai?“
Vakar vakare norėjau apie kai ką pasikalbėti su Charlesu. Jis manęs neklausė – sakė, kad aš tik verkšlenu. Taigi aš pakėliau jo peilį nuo tualetinio staliuko ir stipriai juo perbraukiau savo krūtinę ir abi šlaunis. Buvo daug kraujo – ir jis niekaip nereagavo.
Manau, Charlesas suprato, kad esu nelaiminga. Jis kalbėjo apie tai su mano seserimi ir pasakė: „Aš nerimauju dėl Di. Ji nemiega, serga – ar negalite su ja pasikalbėti?“ Savo viduje žinojau, kad su manimi kažkas negerai, bet buvau per daug nesubrendusi, kad galėčiau tai išsakyti. Atėjo gydytojas ir mane pamatė. Pasakiau jam, kad sergu. Jis nežinojo, ką pasakyti, nes problema buvo per didelė, kad galėtų ją išspręsti.
Jis tiesiog davė man tabletę ir mane užtildė. Jaučiausi apgailėtinai. Atsiribojau nuo savo draugų, nes nenorėjau jų į tai įtraukti. Man būtų per daug gėda prašyti jų ateiti pietų. Aš negalėjau su tuo susidoroti.
Bet viskas buvo labai keista. Mane traukė tiek daug jėgų, ir aš nežinojau, į kurią pusę pasukti. Aš neturėjau jokio pasirinkimo dėl žmonių, pas kuriuos lankiausi terapijoje. Nesikreipiau į nė vieną iš gydytojų, pas kuriuos lankiausi. Vienas iš jų varė mane iš proto. Atrodė, kad pagalbos reikia jam, o ne man. Kitas man skambindavo 6 valandą ir aš turėdavau jam paaiškinti pokalbius, kuriuos visą dieną turėjau su savo vyru. Pokalbių nebuvo daug – daugiau ašarų nei bet ko kito.
Išvykome į šešių savaičių turą po Australiją ir Naująją Zelandiją. Tai buvo tikrai sunki krizė, sunki buvimo Velso princese pabaiga. Mus sekė tūkstančiai spaudos atstovų. Mes buvome išvykę šešias savaites ir pirmą dieną nuėjome į šią mokyklą Elis Springse. Buvo karšta, sirgau. Buvau per liekna. Visas pasaulis kiekvieną dieną žiūrėjo į mane. Aš buvau laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Maniau, kad tai tiesiog taip baisu – nepadariau nieko konkretaus, pavyzdžiui, neįkopiau į Everestą ar nepadariau kažko panašiai nuostabaus.
Tačiau grįžau iš renginio ir nuėjau pas manęs laukiančią moterį, apsiverkiau ir pasakiau: „Ane, aš turiu grįžti namo, aš negaliu su tuo susidoroti.“
Taigi ta pirmoji savaitė man buvo tokia traumuojanti. Per vieną savaitę išmokau būti karališkosios šeimos nare. Buvau įmesta į gilumą. Niekas man niekada nepadėjo. Karališkoji šeima buvo šalia tam, kad mane kritikuotų, bet niekada nepasakytų: „Puikiai padaryta“.
Visi visada sakydavo: „Mes atsidūrėme neteisingoje pusėje, norime ją pamatyti, nenorime jo matyti“, ir tai viskas, ką galėjome išgirsti, ir akivaizdu, kad Charlesas nebuvo prie to pripratęs, o aš taip pat. Jis buvo pavydus; Supratau pavydą, bet negalėjau jo paaiškinti.
Aš nuolat sakydavau, kad jis vedė žmogų, kuriam taip pat kaip ir jam reikia palaikymo ir pagalbos statyti bendrą gerbūvį kartu. Jis to visai nematė. Po to kilo didžiulis pavydas, nes kiekvieną dieną būdavau laikraščių antraštėse. Būdama jauna mergina turėjau tiek daug svajonių. Norėjau ir tikėjausi, kad vyras mane prižiūrės.
Norėjau, kad jis būtų tėvo figūra ir mane palaikytų, padrąsintų, sakytų: „Gerai padaryta“ arba „Ne, tai nebuvo pakankamai gerai“. Bet aš nieko iš to negavau.
Jis visur mane ignoruoja. Visur ignoruojama buvau ilgą laiką. Bet jei žmonės nusprendžia tai pamatyti dabar, jie šiek tiek vėluoja. Daugeliui žmonių jis papasakojo, kodėl santuoka buvo tokia nestabili, nes aš visą laiką sirgau. Jie niekada neabejojo, ką liga daro su manimi. Karalienė man nurodė, kad priežastis, kodėl mūsų santuoka subyrėjo, buvo ta, kad princui Charlesui sunkiai sekėsi susitvarkyti su mano bulimija. Ji man tai pasakė.
Ir tai privertė mane suprasti, kad karališkoji šeima ligą matė kaip santuokos problemų priežastį, o ne vieną iš simptomų.
Aš žaviuosi karaliene. Trokštu patekti į jos mintis. Aš visada jai sakiau: „Niekada tavęs nenuvilsiu, bet negaliu to pasakyti apie tavo sūnų“.
