Atvykus į Taujėnų dvarą yra du keliai – sukti paskui vaiduoklius ir šmėklas arba rinktis ramybę, šilumą – Vėlinių kiemelį. O ten iškart pasitinka ugnies šviesa ir kepamo ėriuko kvapas. Ūkininkas sako, kad pasitinkant Vėlines ant iešmo ėriukas sukasi ne šiaip sau.
„Per Vėlines tokios buvę tradicijos, kiek žinau, arba ėriukas, arba riebus gaidys. Prieš šalčius, kad tai būtų riebus maistas, kad ant kapelių žmonės nesušaltų, kad būtų stipresni“, – pasakoja ūkininkas Vladas Žižys.
„Mes norime priminti žmonėms, kad yra ne tik Helovinas, bet yra mūsų nuostabi, šilta, senovinė lietuviška šventė – Vėlinės – ta tradicija, kad susitiktume, kad pabendrautume“, – sako ūkininkė Irmina Žižienė.
Organizatoriai tikina, kad daugiau dėmesio skirti Vėlinėms nusprendė prisiklausę piktų tautiečių komentarų dėl ramų mirusiųjų pagerbimą užgožiančio Helovino, tad šįkart atvykusieji kviečiami uždegti žvakelę, prisiminti jau išėjusius. Ir tai, kaip anksčiau žmonės minėjo Vėlines.
„Būtina būdavo česnakinė duona, neva tai česnakas atbaido piktąsias vėles, aišku, visa grūdinė kultūra buvo patiekiama, kadangi lietuviai žemdirbių tauta, tai obuoliai neatsiejama jau“, – teigia organizatorė Monika Polchovaitė
O burtininke tapusi organizatorė Monika Polchovaitė Vėlinių parke taip pat neatsitiktinai: „Tai yra tikra magija. Kai įsipjaunat į pirštą, skauda fizinį kūną, o kai miršta žmogus, skauda sielą, bet jos neapčiuopsim – tai yra visa magija. Tiesiog noriu parodyti žmonėms tą kitą pasaulį, tą vidinį.“
Vėlinės – mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena, minima lapkričio 2 dieną. Helovinas − spalio 31-ąją – Lapkričio 1, Visų Šventųjų dienos, išvakarėse.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
