Tėvynės gynėjai ieško kartu už laisvę stovėjusių žmonių ir dalijasi prisiminimais

Apgintai Lietuvos Laisvei – trisdešimt. Tėvynės gynėjai šiandien ne tik dalijasi prisiminimais iš tragiškų mūsų šaliai dienų, bet ir siekia susirasti tuos, kas prieš trisdešimt metų kartu būrėsi prie Seimo, Televizijos bokšto, kitose vietose, dalyvavo Sąjūdžio veikloje.

Vieni nori kartu pasidžiaugti išsaugota laisve, o štai kiti ir padėkoti už pagalbą, mat būta tikrai įsimintinų istorijų. Tiesa, kol kas tik virtualioje erdvėje. Skirtingai nei ankstesniais metais, dėl grėsmingosios pandemijos, atminimo laužai prie Seimo šiemet neliepsnoja ir į vieną būrį žmonių nekviečia.

Trisdešimties metų senumo striukę, tą pačią, su kuria gynė Lietuvos laisvę 1991-ųjų sausį, savo darbo vietoje, Kalėjimų departamente, velkasi Eidividas. Vyras išsaugojo ne tik ją. Jis simboliškai skleidžia ir Trispalvę, kurią prieš trisdešimt metų prie Seimo rūmų taip stengėsi išsaugoti.

(7 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Tėvynės gynėjai ieško kartu už laisvę stovėjusių žmonių ir dalijasi prisiminimais

„Vėliavos istorija labai paprasta. Ji būtų likusi ant vieno iš tų sunkvežimių, ir ją turbūt būtų išniekinę tie sovietiniai kareiviai. Tada jau nieko neliko ir aš ją tiesiog išsaugojau, kad ji nebūtų suplėšyta, sutrypta. Ji buvo įsmeigta, man atrodo, į vieną iš barstytuvų“, – sako laisvės gynėjas Eidividas Praleika.

Dabar Eidividas ieško šios vėliavos savininko:

„Žmogus, kuris prisipažintų, kad jis įsmeigė, bet jis turės tiksliai pasakyti, į ką buvo… aš jam atiduočiau. Ji pašventinta.“

Vilnietis norėtų susirasti ir vieną moterį, kruvinųjų įvykių naktį šalia televizijos bokšto padovanojusią jam šaliką. Tiesa, išlikusį tik nuotraukoje.

„Aš tiesiog tuo šaligatviu einu ir tuo metu matau, kad prie medelio stovi moteris ir verkia. Gailiai verkia, tikrai taip… priėjau, rankas ant pečių uždėjau, ir sakau jai – neverkit, mes vis tiek laimėsim. Ir ji, nežinau, gal tik akimirkai ji nustojo verkti, bet ji pasižiūrėjo, o aš va, su šita striuke, atlapas, ji savo šaliką, apvyniojo man ir sako – tau šalta. Ir tokie štai dalykai neišdildomi yra. Norėčiau, labai norėčiau. Pasidžiaugtume kartu“, – pasakoja E. Praleika.

REKLAMA

Eidividas buvo ne tik istorinių įvykių liudininkas. Vilnietis sunkiomis Lietuvai dienomis, jau nuo sausio 7–osios sekė, kur ir kaip juda sovietų kariai. Visi prisiminimai saugomi jo užrašytuose ir tris dešimtmečius saugomuose rankraščiuose. Tuomet vos trisdešimt ketverių vyras buvo Sąjūdžio informacijos agentūros vadovu. Gavo žinią, kad prieš Lietuvą gali būti įvykdytas puolimas ir būtent sausio 7 dieną į Vilnių iš Ruklos pajudėjo karinės technikos kolona.

„Iš tikrųjų, tai nuo sausio septintos, kada atvyko ta kolona, aš ją stebėjau. Turėjau Žirmūnuose porą namų, ant kurių stogo lipdavau, bėgau į tą teritoriją Šiaurės miestelio, niekas manęs nevertė, tiesiog, manau, ne aš vienas tą dariau. Turėjau žiūronus naktinio matymo“, – teigia E. Praleika.

Ir ne tik stogais laipiojo, Eidividas prisimena, kaip sekė sovietų kareivius po visą miestą. Teko ir krūmuose pabudėti skaičiuojant kariškių mašinas, visą informaciją perduodavo Aukščiausios tarybos informacijos biurui. O jau sausio vienuoliktąją, prisipažįsta, lėkęs įspėti ir Spaudos rūmus apie gręsiantį pavojų.

„Pirmiausia mes važiavom, kadangi mes važiavom priekyje. Mes važiavom manydami, kad puls spaudos rūmus. Ir mes išvažiavom iš kiemo pusės, ten, kur įvažiuoti į jų teritoriją. Vartai buvo atidaryti. Tai aiškiai informacijos nebuvo, kad ta kolona jau važiuoja. Aš įėjau į tą būdelę ir sakau, atvažiuoja tankai, nes jie neturėjo jokių priemonių. Ir vienas jų nubėgo į tą centrinį pastatą. Negaliu tvirtinti, kad… pasigirdo sirenos… Ir negaliu tvirtinti, aš tą patį dariau turbūt, ką ir kiti“, – kalbėjo E. Praleika.

Nuo sausio septintosios iki pat kruvinųjų įvykių nakties Eidvidas sekė fiksavo ir pranešinėjo apie sovietų karių veiksmus iš įvairiausių ne tik Vilniaus vietų, bet ir Kaune. O lemtingą sausio tryliktosios naktį ir pats stojo prieš tanką sovietų žudikams užimant Televizijos bokštą.

REKLAMA

„Stovim visiškai arti. Ranka galėjom paliesti šarvus. Ir jis įvertino, kad ten tų žmonių daugiau nebus. Ir iš lėto pradėjo važiuoti. Mums belieka tik eiti atgal, juk nesulaikysi. O už mūsų vis artėja barstytuvas skersai pastatytas. Tai va vienas, vienas iš mūsų ten ir žuvo. Tai Kavoliukas“, – sako E. Praleika.

Tą naktį ginant Lietuvos Laisvę be trylikos žuvusiųjų, beveik tūkstantis patyrė sužalojimus. Tarp jų ir dabartinio Operos ir baleto teatro vadovo Jono Sakalausko tėvas Antanas Sakalauskas. Sausio tryliktosios naktį tankas jam sumaitojo kojas. Šiandien laisvės gynėjo prisiminimus galime išgirsti tik jo sūnaus Rimo sukurtame vaizdo filme. Prieš dešimtmetį laisvės gynėjas išėjo anapilin.

Sūnus Jonas prisimena – jam tada buvo vos aštuoneri, kai pabudus ryte visi penki vaikai išgirdo skambutį ir pranešimą apie tai kas nutiko tėčiui.

„Skambino iš ligoninės ir pranešė, kad tėtė yra sunkiai sužeistas. Jau po to sužinojau, kad mama tą skambutį buvo gavusi ketvirtą valandą ryto. Aštuonių metų vaikui buvo labai keistas ir sudėtingai nusakomas pojūtis. Toks nežinomybės, neramybės, toks jausmas. Šalia to dar paguldė ir mano mamą į ligoninę. Tai mes praktiškai penki vaikai buvome namuose. Bet prisipažinsiu, tuo metu buvo toks pakilimas visuomenėje. Tokia jautėsi vienybė. Mumis rūpinosi kaimynai. Vyresnis brolis. Sesė“, – pasakoja laisvės gynėjo sūnus Jonas Sakalauskas.

O juk tą naktį, kaip prisipažįsta Jonas Sakalauskas, ne tėtis buvo sužeistas. Jie neteko į šeimą besibeldusios naujos gyvybės. Bet apie tai smulkiau pasakoja pati Vanda Sakalauskienė. Tiesa, moteris su aplinkiniais ir su sūnumi bendrauja tik per nuotolį, mat šiuo metu serga.

Besilaukdama mažylio moteris ne tik skubėjo pas sužeistą vyrą į ligoninę, bet užsimiršusi paaukojo tuo metu taip reikalingo kraujo gelbėti sužeistuosius.

„Patikrinus su tuo akustiniu… aparatu, širdutė nustojusi plakti. Ir reikėjo išimti visą šitą reikalą. Žinot, čia irgi buvo kaip pergyvenimas, nes buvo nuspręsta laukti. O čia dabar… Tai žinot, man čia toks skaudulys širdy“, – teigia laisvės gynėjo žmona Vanda Sakalauskienė.

REKLAMA

Tiesa, moteris nusišypso, mat šeima priėmė sprendimą įsivaikinti mažylę, taip šeima pasipildė nauja nare – Justina. O sūnus Jonas paantrina, net ir baisiausi išgyvenimai neaptemdė džiaugsmo dėl to, kad buvo apginta laisvė. Ir kasmet sausio tryliktąja šeima jaukiai švęsdavo laisvės šventę.

„Prabėgus dvidešimčiai metų nuo įvykių, prieš pat tėtės mirtį, buvau pažadėjęs, kad sukursiu kūrinį skirtą Sausio 13-ai ir tą pažadą išpildžiau ir sukūriau kantatą „Noctis“, kuri buvo sukurta remiantis ir tėvo, kitų liudininkų pasakojimais, girdėtais vaikystėje. Ir savo tėtės pasakojimais“, – kalbėjo J. Sakalauskas.

Sovietų karių veiksmai virpino ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų širdis. Mažieji liejo savo mintis laiškuose ar piešdami tai, ką aplink matė ir girdėjo.

„Ko gero, ne vienas dabartinis keturiasdešimtmetis labai puikiai atsimena krūvinuosius sausio įvykius. Ir ne tik juos, bet ir mintis, kuriomis tuo metu gyveno vaikai. Štai ir aš savo namų archyve radau laišką, kurį kartu su bendraklasiais rašėme nepriklausomos Lietuvos radijui ir televizijai. Kol mes rašėme, kiti vaikai piešė“, – sako žurnalistė Edita Vežbickaitė.

Laiškas ir kukli tuomet dar vaikų suaukota pinigų suma, gelbėjant lietuvių kalbos mokytojai, pasiekė adresatą. O juodraštis veikiausiai atsidurs Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kur saugomos šūsnys vaikų piešinių. Šeši tūkstančiai – tiek šiuo metu jų saugo muziejus. Piešdami mažieji reiškė savo vaikiškas emocijas, ką matė ar girdėjo namuose sunkiomis šaliai dienomis. Muziejaus komunikacijos specialistei netrukus sukaks trisdešimt. Mergina sako gimusi vos po kelių mėnesių nuo baisiųjų įvykių. Ir dėliodama piešinius gali tik įsivaizduoti, ką tuomet išgyveno vaikai.

„Piešiniai piešti ne tik mokyklose. Jie yra piešti ir namų aplinkoje. Vaikai su tėveliais kartu piešė piešinius, patys juos nešdavo ir kabindavo aplink Seimą, ant tuo metu buvusių barikadų. Dalis piešinių yra ir su skylėmis išlikusiomis“, – pasakoja muziejaus atstovė Živilė Stadalytė.

REKLAMA

Piešiniai suskaitmeninti, tad autoriai gali savo kūrinius po trisdešimties metų rasti muziejaus puslapyje. Tiesa, laisvę piešė ne tik mūsų tautiečių vaikai, bet ir gyvenantys užsienyje. O plaukia jie, kaip sako muziejaus atstovė, į muziejų dar ir dabar. Arba, kaip pasakoja prie tuomečio radijo ir televizijos komiteto sužeistas vilnietis, lankydami sužeistuosius namie Sąjūdžio atstovai vežė dovanėles, o jis, kartu su saldumynų maišu gavo ir piešinį.

„Va, labai tikrai patinka man tokie piešiniai. Parašyta. Orlovaitė K. 1B klasė. Ir kažkieno gal jau pačio žmogaus ranka: „gerbiamam Rimantui Daugėlavičiui". Jis toks, sakyčiau, simbolinis, Čiurlionio stiliuje. Tikrai gražus piešinukas, jis man įstrigo, jį pasidėjau“, – teigia laisvės gynėjas Rimantas Daugėlavičius.

Ir dabar, vilnietis sako mielai jį atiduotų autorei, jeigu ši atsirastų ir pageidautų savo kūrinį pasiimti.


Rašyti komentarą...
K
Kristina
2021-01-12 20:39:11
Pranešti apie netinkamą komentarą
Gyvybę atidavė dėl laisvės kovojo kurie žuvo tea ilsisi ramybėja norėjom laisvės bet ne tokios seimo nariai vagia ir po biški žūdo
Atsakyti
-2

L
LT
2021-01-12 22:13:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
Nereikia į Laisvės minėjimą savo triusikų neštis, juos skalbk namuose užsidaręs.
Atsakyti
-1

M
Maryte
2021-01-12 20:22:35
Pranešti apie netinkamą komentarą
O as Klaipedoje prie dabartines merijos autobuse arbata is termosu pilsciau zmonems, kurie budejo istisa nakti. As dirbau kavineje Banga padaveja ir kai isgirsdavau per radijo taska, kad sajudzio vadovai kviecia zmones, mesdavau darba ir begdavau. Kadru skyriaus virsininke zyde, kalbanti tik rusiskai mane asmeniskai ispejo, kad galiu netekti darbo, jeigu iseisiu be direktoriaus sutikimo. As jai atsakiau, kad darbu bus dar 100, o Tevyne pas mane viena. Buvo labai salta, vejuota tik su trupuciu sniegu. Baimes nebuvo, buvo tik noras apginti Laisve ir isginti okupantus.
Atsakyti
-4

SKAITYTI KOMENTARUS (14)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų