Apie tai, ar nauji gynybos planai liks popieriuje, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ interviu su prezidento patarėju Kęstučiu Budriu.
Visuotinis šaukimas – idėja, kuri sklando pakankamai nemažai metų. Prie to prisidėjo ir konservatoriai, kurie kalba, kad reikia tokio visuotinio šaukimo modelio, tačiau kol kas mes jo tokio pilno neturime. Kokia yra prezidento pozicija, ar reiktų visuotinio šaukimo, kurio metu visi jaunuoliai pradėtų atlikti karinę tarnybą, kaip pavyzdys, pabaigę vidurinę mokyklą?
Taip. Prezidentas aiškiai pasisakė šiuo klausimu ir laikosi tos nuomonės, kad Lietuvoje turi būti įvestas visuotinis šaukimas. Visų pirma, kalba eina apie vaikinus, kad jie privalo atlikti karinę tarnybą, o tais atvejais, kai negali, turėtų atlikti alternatyviąją tarnybą. Turi būti visuotinumas ir neturėtume turėti tiek daug išimčių, kurias taikome dabar. Tai būtų ir teisingiau, ir efektyviau, ir reikalingiau Lietuvos gynybai. <...>
Dabar tų šauktinių, kurie yra pakviečiami, į kariuomenę ateina vis mažiau. Mes nebesurenkame to, ką buvome susiplanavę, nevykdome savo planų, mūsų sistema kažkur stringa. Reikia taisyti spragas pačioje sistemoje, nes tai yra ne vien demografinės priežastys, akivaizdu, kad yra ir vidinių priežasčių. <...>
Po NATO viršūnių susitikimo Vilniuje sulaukėme nemažos gausos pažadų, kaip NATO rytinio flango gynyba turėtų būti sustiprinta. Ar jau kažkas pradeda judėti, jau šalys sąjungininkės formuoja pajėgas, siūlo pagalbą mums, ar vyksta kažkoks bendradarbiavimas?
Dabar tas visas procesas daugiausiai vyksta karinio planavimo lygmenyje, į politinę sferą tai pereis rudenio viduryje ar pabaigoje, kai turėsime bendrą vaizdą, kiek mes turime tų pajėgų, ką esame suplanavę, ir tada ateis eilė intensyviam politiniam darbui surinkti pakankamą kiekį mums trūkstamų resursų ir išteklių gynybai užtikrinti.
O apie kokį laikotarpį mes kalbame? Tai yra dešimt metų laikotarpis, trijų metų, ar per metus tą planuojama padaryti?
Na, to termino, kada tai bus išpildyta iki galo, nėra. Bet čia ir yra tas gana filosofinis priėjimas, kad to galutinio taško niekada ir nepasieki, bet tai yra ta siekiamybė. Tai bendras vaizdas, kas ką užpildys, kaip tai atrodys, iki metų pabaigos turėtų būti. Iki Vašingtono susitikimo, kitų metų liepos, tikrai garantuotai mes bent žinosime, ko mums trūksta, ką mes turime išplėtoti. <...>
NATO šiuo metu neturi to, ko reikia, tam, kad įgyvendintų regioninius planus, tai yra faktas. Dėl to turėsime papildomai plėsti atsargoms tinkamų sandėlių tinklą, turėsime turėti ir taikos metu papildomų dislokuotų pajėgų, didinti finansavimą ir politinį įsipareigojimą tai padaryti. Vienas svarbesnių sprendimų Vilniuje buvo įsipareigojimas 2 proc. laikyti absoliučiu minimumu, ne kažkokia siekiamybe.
Bet ar nebus taip, kad viskas liks tik ant popieriaus? Tie visi planai, nes ir per Madrido viršūnių susitikimą apie tai buvo kalbėta, bet irgi nelabai kažkas įgyvendinta.
Na, tai, kad viskas pasiliks popieriuje, nuo mūsų pačių ir priklauso. Lietuvos pusėje aš abejonių neturiu ir Lietuvos Respublikos prezidentui saugumo tematika yra prioritetas užsienio politikoje bei susitikimuose. Tas darbas su sąjungininkais bus daromas tiek dėl priskirtų pajėgų, tiek dėl priešlėktuvinės, priešraketinės gynybos, tai tą darbą prezidentas ir tęs, dėl to abejonių neturiu.
Lygiai taip pat gynybos tematikoje Lietuvoje – tą įtampėlę turime palaikyti, kad darbai būtų įgyvendinti. Ar galime atsakyti už visus? Na, tai žinoma, kad ne. <...>
Bet, žinoma, tas politinis momentas, kada yra geriausias laikas priimti sprendimus, jis tolsta į praeitį. Kuo toliau, tuo bus sudėtingiau. Grėsmės pats pobūdis nesikeičia, bet pats žmogaus santykis su Rusijos grėsme keičiasi. Čia yra labai daug psichologijos tiek gyventojų, tiek politinių lyderių lygmenyje.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
